pertvarnis emãlis, kluazon (pranc. cloisonné), rėmelnis emãlis, emaliavimo technika. Metalinio dirbinio dekoras kuriamas iš metalo (dažniausiai aukso) pertvarėlių – prie pagrindo (dažniausiai varinio) prilydytų plonų juostelių ar vielučių. Pertvarėlių tarpai (vadinamosios akutės) užpildomi įvairių spalvų emaliu (technika, kai tarpeliai emaliu užliejami iki pusės, vadinama vengriškuoju emaliu). Išdegtas dirbinys šlifuojamas, poliruojamas. Pertvariniu emaliu vadinama ir inkrustacijos atmaina, kai vietoj emalio tarp pertvarėlių įterpiamos spalvoto stiklo ir pusbrangių akmenų plokštelės, prie metalo tvirtinamos stiklo mase. Pertvarinio emalio dirbiniams būdinga raiškus kontūrinis piešinys, sodrios spalvos.
Šv. Lukas (medalionas iš ikonos rėmo, auksas, sidabras, pertvarinis emalis, apie 1100, Konstantinopolis, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Pertvarinis emalis, išrastas maždaug pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte ir Mesopotamijoje, yra viena seniausių emaliavimo technikų. Plito senovės Romoje. Suklestėjo Bizantijoje; ištobulinta pertvarinio emalio ant auksinio pagrindo technika. Sukurta meniškų liturginių indų, relikvijorių (Limburgo katedros lobyno Tikrojo Šv. Kryžiaus relikvijorius, apie 960), knygų aptaisų, kryžių. Viduramžiais pertvarinis emalis plėtotas Europos šalyse, Karolingų ir Otonų mene. Klestėjo Sakartvele (Chachuli triptikas, 8–12 amžius). Nuo 13–14 a. plito Kinijoje. Gotikos laikotarpiu ir Renesanso epochoje dažnai derintas su duobeliniu emaliu. 19 a. subtilia atlikimo technika išsiskyrė Kinijos, Japonijos, Rusijos (Fabergé, Chlebnikovo juvelyrikos dirbtuvių) pertvarinio emalio dirbiniai. Lietuvoje pertvarinio emalio technika juvelyrinių dirbinių sukūrė dailininkai R. Burneika, M. Dominaitė‑Gurevičienė, R. Paškonienė ir kiti.