pértvarka (rus. perestroika), 1985–91 SSKP (Sovietų Sąjungos komunistų partija) vykdyta ekonominių, socialinių ir politinių reformų programa. Ja pirmiausia siekta įveikti SSRS ekonominį ir karinį atsilikimą nuo Vakarų valstybių (oficialiai skelbta, kad pertvarka yra brandaus socializmo visuomenės tobulinimas, kurios pirmieji taikiniai – korupcija, kyšininkavimas, girtuokliavimas, pernelyg išpūstas biurokratinis aparatas ir kita).
Pertvarką pradėjo 1985 03 SSKP Centro komiteto generaliniu sekretoriumi išrinktas M. Gorbačiovas. Siekiant pagyvinti lėtai ir neefektyviai plėtojamą ekonomiką mėginta joje diegti rinkos ūkio elementų: skatinti ūkiskaitą, didinti įmonių savarankiškumą, drauge – ir pelną. Gyventojams leista imtis smulkaus verslo – steigti vadinamuosius kooperatyvus. Ūkio permainas lydėjo visuomenės gyvenimo pokyčiai. Iškėlus viešumo (rusiškai glasnost) šūkį, radosi daugiau politinių laisvių, galimybių reikštis kritikai, vėliau – net tam tikram politiniam pliuralizmui (1989 LSSR, 1990 SSRS panaikintas konstitucijos straipsnis, įtvirtinantis SSKP vadovavimą valstybei), paleisti politiniai kaliniai, apribota cenzūra, pradėta demokratizuoti valstybines struktūras (1989 palyginti demokratiškai išrinktas parlamento funkcijas atliekantis Liaudies deputatų suvažiavimas).
M. Gorbačiovas (centre) ir SSRS užsienio reikalų ministras E. Ševardnadze (dešinėje) atvyko į Reikjaviką susitikti su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu R. Reaganu (1986 10)
M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje (Vilnius, 1990 01 11). Iš kairės į dešinę: K. D. Prunskienė, R. Gorbačiova, A. M. Brazauskas, M. Burokevičius, M. Gorbačiovas
Užsienio politikoje SSRS, nebeatlaikydama ginklavimosi varžybų, siekė nuolaidomis gerinti santykius su Vakarų valstybėmis, pirmiausia Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, 1988–89 išvedė kariuomenę iš Afganistano (Afganistano karas), neprieštaravo Vokietijos suvienijimui, nustojo remti komunistinių valstybių režimus (dėl to šie netrukus žlugo). Pertvarkos politika nesugebėjo įveikti SSRS ekonominės ir politinės krizės. Ekonominės reformos sunkiai derėjo su planine centralizuota ekonomika, todėl norimų rezultatų nedavė, žmonių gyvenimas blogėjo.
Sudemokratinus totalitarinį režimą, išryškėjo iki tol užgniaužti kai kurių SSRS tautų savarankiškumo, okupuotų Baltijos šalių nepriklausomybės siekiai. Netrukus SSRS (vėliau ir visa komunistinė sistema) žlugo. Lietuva sugebėjo maksimaliai pasinaudoti pertvarkos teikiamomis galimybėmis ir atkurti nepriklausomybę (Lietuva pertvarkos ir Atgimimo sąjūdžio metais (1988–1990), Kovo 11 Aktas).