Perù architektūrà
Iki 16 amžiaus
Kuelapo gyvenvietės statinių fragmentai (Amazonės departamentas, 6–16 a.)
Seniausių kulto statinių fragmentų (akmens ir žemių platformų, įgilintų apskrito plano kiemų, laiptuotų piramidžių) išliko Caralio‑Supės gyvenvietėje (Limos departamentas, apie trečias tūkstantmetis prieš Kristų, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2009). Andų slėnyje įsikūrusiame Chavíne (Ancasho departamentas) gausu terasų ir aikščių kompleksų, gyvūniniais ornamentais puoštų statinių liekanų (1500–300 pr. Kr., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985). Didžiausiame ikikolumbinės Amerikos mieste Chan Chane (prie Trujillo) išliko trys miestą juosiančios apie 12 m aukščio sienos, 9 citadelių su pastatais fragmentų (miestas įkurtas Chimu valstybės laikotarpiu, pasaulio paveldo vertybė pavojuje, nuo 1986). Vienas geriausiai išlikusių inkų valdymo laikotarpio statinių – šventyklų kompleksas Maču Pikču (apie 1450, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983). 11–16 a. susiklostė Andų kelių sistema (pasaulio paveldo vertybė, nuo 2014, eina dar per 5 valstybes).
16–17 amžius
Įkūrus Peru vicekaralystę (1544) plito ispanų architektūros tradicijos, jos derintos su vietinėmis (dažniausiai naudota molio plytos). Didžiuosiuose miestuose suprojektuota katedrų (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Limoje, 1535, Cuzco, 1560–1654, architektas F. Beserra), vienuolynų kompleksų (Šv. Pranciškaus Cuzco, apie 1550).
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra Limoje (1535)
16 a. viduryje–17 a. pirmoje pusėje pastatyta stačiakampio plano miestų, plytinių su gotikos bruožais bažnyčių, jos su puošniais artesonadais, žemais ir plačiais plateresko portalais. Daugiausia pastatų pastatydino dominikonų, pranciškonų, jėzuitų vienuolynai, ankstyviausios bažnyčios – Šv. Kristupo (pradėta 1540), La Merced (16 a. 5 dešimtmetis), Šv. Klaros (1568, visos Ayacucho). Titicacos ežero apylinkėse dominikonai pastatydino Šv. Petro Kankinio (apie 1560), Šv. Jono Krikštytojo (apie 1590, abi Juli), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Chucuito (visos Puno departamente, pradėta 1590), Šv. Jeronimo prie Cuzco (1572) bažnyčią. 16–17 a. gyvenamieji namai 1–2 aukštų, su arkadomis, plateresko stiliaus portalais.
17 a. pradžioje plito Renesansas; Ayacucho pastatyta jėzuitų kolegija (pradėta 1605), La Compañia de Jesús bažnyčia (pradėta apie 1615), Zañoje (Lambayequės departamentas) – Šv. Pranciškaus (1619), Šv. Augustino (apie 1620) bažnyčios, Trujillo katedra (1647–66).
Baroko architektūra paplito po žemės drebėjimų Cuzco (1650), Limoje (1656) atstatinėjant sugriautus pastatus. Cuzco pastatyta bažnyčių – Šv. Pranciškaus (1652), Šv. Teresės (apie 1670), Šv. Dominyko (1681, bokštas 1731), gyvenamųjų namų – Casa Peralta, Casa Garcilaso de la Vega; rekonstruota La Compañia, La Merced bažnyčia. Limoje atstatytas Šv. Pranciškaus vienuolynas (1672, architektai C. de Vasconcelosas, M. de Escobaras) – vienas reikšmingiausių baroko pavyzdžių Peru. Barokinių bažnyčių pastatyta ir provincijoje – Šv. Sebastijono prie Cuzco (1664–78, indėnų architektas M. de Sahuaraura), Ayaviri (apie 1677–96), Lampos (1685), La Compañia de Jesús Pisco (perstatyta po 1687 žemės drebėjimo, baigta 1723), Šv. Martyno Vilquėje (1696), Šv. Pranciškaus Cajamarcoje (pradėta 1699, architektas M. Pérezas Palomino, 18 a. statybas tęsė architektai J. Manuelis, F. Tapia), katedrų – Arequipos (1656, architektas J. de Aldana), Ayacucho (1662–72), Cajamarcos (1672–82). Daugelio Limos barokinių bažnyčių (Šv. Teresės, 1683–1703, Bueno Muerte 1726, La Merced) fasadai dekoruoti čurigeresko stiliumi (spiralinės kolonos).
Ginklų aikštė Cuzco: kairėje – katedra (1560–1654, architektas F. Beserra), dešinėje – bažnyčia La Compañía de Jesús (16 a. pabaiga–17 a. vidurys)
Vadinamasis metisų stilius ryšku bažnyčios La Compañía de Jesús Limoje (1650–98, architektas S. de Barrientosas) architektūroje. 17 a. antroje pusėje–18 a. architektūroje vyravo vadinamasis perujietiškasis barokas; pastatyta nesudėtingo plano visuomeninių pastatų su maurų stiliaus balkonais, lodžijomis, puoštų gausiu skulptūriniu dekoru, dažytų ryškiomis spalvomis. Pastatų puošybai būdinga savita Cuzco mokyklos plokštuminė dekoratyvinė tapyba, pagrindinė jos tema – indėnų mitologija.
18 amžius
18 a. pradžioje Limoje suprojektuota plačių ir žemų bažnyčių – Santa Rosa de las Monjas (1708), Jesús María (1722); jų bokštai žemesni, frontonai panašūs į pusapskričius, portalai vienarkiai. Po 1746 žemės drebėjimo Limoje paplito rokokas. Pastatyta Šv. Tomo koplyčia su apskrito plano vienuolynu (apie 1750) – vienintelis tokio plano kompleksas Lotynų Amerikoje, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčia (1758–1766, manoma, architektas C. de Vargasas). Vienas ryškiausių rokoko dekoro pavyzdžių buvo Šv. Teresės bažnyčios fasadas Limoje (neišliko).
Po žemės drebėjimo Limoje išliko visuomeninės architektūros fragmentų (pastatai su arkomis Didžiojoje aikštėje, keli akmeniniai portalai), sukurtas Šv. Augustino bažnyčios (1574) fasadas (18 a. vidurys) – vienas gražiausių mudecharų stiliaus ir plateresko taikymo pavyzdžių Limoje, vėl atstatyta katedra (1755–78, architektas J. de Rheras, bokštai 1794). Vadinamojo arekipos stiliaus (arequipeño) pastatų suprojektuota provincijose, žymesnės bažnyčios – Šv. Mykolo Caimoje (apie 1719–30, architektas P. de Cuadro), Šv. Jono Krikštytojo Yanahuaroje (abi Arequipos departamentas, 1750, apgriauta), visuomeniniai statiniai – Casa Ugarteche (18 a. vidurys), Casa del Moral (18 a. vidurys, abu Arequipoje). Vienas reikšmingiausių 18 a. statinių – rūmai Torre Tagle Limoje (1735, vėlyvojo baroko portalas).
19 amžius
19 a. pradžioje klasicizmą Limoje plėtojo baskų architektas M. Maestro (1766–1836), kuris rekonstravo bažnyčių (Šv. Petro, arba La Compañia de Jesús 1800–10), visuomeninių statinių (miesto sienos portalas Portada de las Maravillas, 1818).
Paskelbus nepriklausomybę (1822) šalia naujų funkcionalių pastatų vis dar projektuoti klasicistiniai, dekoruoti stilizuotais baroko ir rokoko elementais (kalėjimas La Penitenciaría Limoje, architektas M. Mimey, Arequipos katedra, perstatyta 1847, architektas L. Poblete). Prezidento J. Baltos (valdė 1868–72) inicijuotų valstybinių statybų sostinėje projektus įgyvendino daugiausia italų ir prancūzų architektai; pastatyta ekspozicijų rūmai (1872, architektas G. A. Eiffelis), ligoninė Dos de Mayo (1875, italų architektas M. Graziani). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje neoklasicistiniuose pastatuose derinta ir art nouveau stilius (Casa de Correos Limoje, apie 1895).
20 amžius
Neokolonijinį stilių plėtojo architektai R. Marquina y Bueno (1884–1964; Bolívaro viešbutis, pastatų kompleksas apie Šv. Martyno aikštę, visi Limoje), R. de Jaxa Malachowski vyresnysis (rūmai – Arkivyskupų, 1924, Peru vyriausybės, 1937, abu Limoje), C. A. Sahut Laurent’as (1883–1932).
20 a. 4 dešimtmetyje Limoje įkurta Nacionalinė istorinių statinių restauravimo ir konservavimo taryba (Consejo Nacional para la Restauracíon y Conservacíon de Monumentos Históricos), pradėtas leisti architektūrinis žurnalas El arquitecto peruano (nuo 1937). Atsisakę neokolonijinio stiliaus, funkcionalistai 1947 įkūrė architektų grupę Agrupacion Espacio (Erdvės grupavimas), sekė Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų modernistų (Le Corbusier, W. Gropijaus, A. Looso, L. Mieso van der Rohe’s, F. L. Wrighto) kūryba, diegė gelžbetonio naudojimą.
Žymesni funkcionalistai: M. Bianco (1903–90; Nacionalinė inžinerijos mokykla Limoje 1954), L. Miró Quesada Garlandas (1914–94; vienas pirmųjų dangoraižių Limoje – Radio El Sol pastatas, 1954). Kiti žymesni 20 a. architektai: A. Benavidesas Rodríguezas (1894–1959), E. Harthas‑Terré (1899–1983; Limos katedros rekonstrukcija, 1940), J. Álvarezas Calderónas (1894–1980, bendrovės Compañía Peruana de Teléfonos būstinė Limoje, 1947).
Demografinis augimas 20 a. viduryje skatino gyvenamųjų namų statybą. Suprojektuota gyvenamųjų kompleksų Limoje – Unidad Vecinal Matute (1952, architektas S. Agurto Calvo, 1921–2010), Unidad Vecinal No. 3 (architektas F. Belaúnde Terry, 1912–2002), jų architektūrai įtakos turėjo F. L. Wrighto kūryba, statybai naudotos vietinės medžiagos – akmuo, su stiklu derintos plytos.
21 amžiaus pradžia
Sipáno valdovo kapo muziejus Lambayeque (Lambayequės departamentas, 2002, architektas C. Prado Pastoras)
21 a. pradžioje daugiausia pastatų projektuojama sostinėje, žymesni: gyvenamasis kvartalas Viviendas Banco Central de Reserva Limos priemiestyje Surco (1970, architektai J. Persivale Serrano, E. Pomareda Eliasas, M. Villaranas Freyre), brutalistinis dangoraižis Centro Civico y Comercial (1974), prekybos centras Centro Camino Real (1989, architektas D. Arana). Gyvenamųjų namų architektūroje medinės liaudies architektūros tradicijas taikė architektas J. Baracco (g. 1940; Marrou‑Yori paplūdimio gyvenamieji namai, 1985).
Pasaulio paveldo vertybės
Cuzco (nuo 1983), Limos (nuo 1988) ir Arequipos (nuo 2000) senamiesčiai, Maču Pikču (nuo 1983), Chavíno gyvenvietė (nuo 1985), Chan Chano archeologinė vietovė (nuo 1986, pavojuje nuo 1986), Caralio‑Supės gyvenvietė (nuo 2009), Andų kelių sistema (nuo 2014).
Peru kultūra