Perù gamtà
Peru gamtinis žemėlapis
Krantai
Peru kranto linija nelabai vingiuota, jos ilgis 2414 kilometrų. Prie Peru krantų, Ramiojo vandenyno kontinentiniame šelfe, yra nedidelių salų (San Lorenzo, Independencijos, Sangayáno) ir uolų.
Reljefas
Peru teritorijoje skiriami 3 fiziniai geografiniai regionai: Costa (pakrantės juosta), Sierra (kalnų sritis) ir Amazonija (Andų priekalnių sritis La Montaña ir lygumų sritis Selva – Amazonės žemumos vakarinė dalis). Costa (apie 10 % Peru teritorijos) – siaura, nuo 10 km (ties Peru vidurine dalimi) iki 150 km (Peru šiaurinėje dalyje, ties Sechuros dykuma) pločio juosta tarp Ramiojo vandenyno ir Vakarų Kordiljeros. Costos šiaurėje krantai žemi, yra kopų; žemumose yra išlikusių pleistoceno jūrinių terasų. Piečiau pajūriu nutįsusi Pakrantės Kordiljera (didžiausias aukštis 1780 m), vietomis ji leidžiasi tiesiog į vandenyną (krantai aukšti, uolėti). Pakrantės Kordiljeroje, apie 150 km į pietryčius nuo Icos, yra dykuminė Nazcos plynaukštė (jos paviršiuje yra geoglifų; Nazca).
Rainbow kalnai (Cuzco apylinkės)
Huascaráno masyvas (aukščiausios Peru viršūnės)
Į rytus nuo Costos lygiagrečiai Ramiojo vandenyno pakrantei nutįsę Andų kalnagūbriai (plotis 250–500 km): Vakarų Kordiljera (Peru aukščiausia vieta – Huascaráno kalnas, 6768 m), Vidurinė Kordiljera ir Rytų Kordiljera. Kalnagūbriai sukaidyti upių (Marañóno, Huallagos, Apurímaco, Urubambos) slėnių (kanjonų) ir tarpukalnių plokščiakalnių (ypač Peru pietinėje dalyje), daugelio kalnagūbrių perėjos yra 4800–5300 m aukštyje. Peru pietuose, prie Bolivijos sienos, yra didžiausias Peru Altiplano plokščiakalnis (aukštis 3300–3800 metrų). Plokščiakalnius supa veikiantys ir užgesę ugnikalniai (Ancohuma, 6520 m; Coropuna, 6425 m; Misti ugnikalnis, 5822 m), daugumą jų dengia sniegynai ir ledynai. Vakarinėje ir Vidurinėje Kordiljerose (į šiaurės rytus nuo Limos, Cuzco apylinkėse, prie Titicacos ežero) yra karstinių reljefo formų, karstinių urvų.
Peru rytinė dalis (Andų priekalnių sritis) – La Montaña. Jos aukštis einant iš vakarų į rytus žemėja nuo 1500 m iki 400–600 m, einant į šiaurę virsta banguota lyguma (Amazonės žemumos vakarinė dalis).
Peru pakrantės juosta ir kalnai yra seismiškai labai aktyvioje zonoje (Nazcos ir Pietų Amerikos litosferos plokščių sandūra – subdukcijos zona); kasmet registruojama apie 200 žemės drebėjimų. Nuo 16 a. vidurio įvyko daugiau kaip 70 stiprių žemės drebėjimų; būta katastrofiškų – 1687 10 20 (magnitudė 8,4–8,7; labiausiai nukentėjo Lima, Callao ir Ica, kilęs cunamis sunaikino Pisco uostą; žuvo apie 5000 gyventojų), 1746 10 28 (magnitudė 8,6–8,8; sugriauta Lima, cunamio bangos sunaikino Callao; apie 6000 žuvusiųjų), 1868 08 13 (stipriausias šalies istorijoje, sukėlė cunamį, magnitudė 8,5–9,0; suniokta Arequipa, Arica, Moquegua, Tacna, Torata ir kiti regiono miestai; žuvo apie 25 000 gyventojų), 1928 05 14 (magnitudė 7,2–7,3; sugriovė Chachapoyas miestą Šiaurės Peru, sukėlė nuošliaužų), 1946 11 10 (magnitudė 7,0; sukeltos nuošliaužos sunaikino kelis miestus Ancasho regione; 1400–2000 žuvusiųjų), 1970 05 31 (magnitudė 7,9–8,0; sukėlė Huascaráno kalno deformacijas – nuošliaužos, ledo griūtys ir purvo srautai palaidojo Yungay ir Ranrahircos miestus Ancasho regione; žuvo apie 100 000 gyventojų), 2007 08 15 (magnitudė 8,0; požeminiai smūgiai buvo juntami visoje šalyje, labiausiai nukentėjo Pisco, Chincha ir Ica).
Klimatas
Klimatas Costoje ir Andų vakariniuose šlaituose tropinis, sausas ir karštas (tropinių dykumų). Įtakos jam turi šaltoji Peru srovė. Aukščiausia temperatūra rugpjūtį 19–23 °C, vasarį 27–30 °C, žemiausia temperatūra liepą–rugsėjį 13–15 °C, vasarį 20 °C. Per metus iškrinta 0–50 mm kritulių (lietūs epizodiniai); dažni rūkai (vadinamoji garua). Andų kalnuose aukštikalnių klimatas. 2500 m aukštyje aukščiausia temperatūra ištisus metus 19–23 °C, žemiausia 5–10 °C (didesniame aukštyje šalčiau); per metus iškrinta 100–800 mm kritulių (rytiniuose šlaituose daugiau negu vakariniuose; daugiausia lyja lapkritį–kovą). Amazonijoje klimatas subekvatorinis musoninis. Aukščiausia temperatūra ištisus metus 30–32 °C, žemiausia 21–23 °C (La Montañoje vėsiau). Per metus iškrinta iki 3000 mm kritulių, La Montañoje – iki 6500 mm (lyja ištisus metus, daugiausia spalį–gegužę; dažnos audros).
dykuma Huacachinos apylinkėse
Pacos ežeras (Yaujos apylinkės)
Vidaus vandenys
Daugiau kaip 3/4 Peru teritorijos priklauso Atlanto vandenyno baseinui, apie 20 % – Ramiojo vandenyno baseinui; kita dalis – nenuotakus Altiplano plokščiakalnis.
Titicacos ežeras
Peru Anduose prasideda Amazonės ištakos – Ucayali ir Marañónas. Per Peru iš Peru ir Ekvadoro Andų teka Marañóno, Amazonės intakai. La Montaños priekalnių srityje prasideda daug Amazonės baseino upių. Peru rytinės dalies upių (daugiausia Ucayali) slėniuose gausu senvagių. Ramiojo vandenyno baseinui priklauso pakrantės juosta ir Vakarų Kordiljeros vakariniai šlaitai; upės čia trumpos, dauguma periodinės (Chira, Piura, Santa, Rímacas, Majesas), prie jų yra nedidelių dirbtinių vandens telkinių. Peru pietuose, Altiplano plokščiakalnyje, yra didžiausias pasaulyje tektoninis aukštikalnių ežeras – Titicaca (dalis jo – Bolivijoje); į jį teka trumpos upės (Pucará, Putina, Ilave). Mažesnių aukštikalnių ežerų yra Vakarų Kordiljeroje (Juníno, Parinacochaso, Orcocochos ežerai). Peru Anduose sniego riba laikosi 4500–5100 m aukštyje, aukščiau – ledynai (didžiausi jų yra Baltojoje Kordiljeroje).
Nazcos plynaukštė
Dirvožemiai
Siauroje pakrantės juostoje vyrauja pradžiažemiai, susidarę senovės jūrinėse terasose, ir dumblingi salpžemiai. Anduose dažniausi akmenuoti kalkžemiai, susidarę iš vulkaninių uolienų. Tarpukalnių įdubose (daugiausia Peru šiaurėje ir vidurio dalies rytuose) – kaštonžemiai ir juosvažemiai, Andų rytiniuose šlaituose – rudžemiai. La Montañoje ir Amazonijos drėgnuosiuose atogrąžų miškuose – geležaliumžemiai, upių slėniuose – salpžemiai.
Augalija ir gyvūnija
Daugiau kaip 1/2 Peru teritorijos užima miškai. Amazonijoje (iki 500–700 m aukščio) auga drėgnieji atogrąžų miškai, vadinamieji selva. Andų rytiniuose šlaituose (iki 3000 m aukščio) – kalnų miškai.
Aukščiau miškų ribos ir plokščiakalniuose (iki 4500–4700 m aukščio) vyrauja aukštikalnių žolinės formacijos, vadinamosios páramo (Andų šiaurinėje dalyje) ir puna (pietuose). Pakrantėje daugiausia dykumų augalija, Andų vakariniuose šlaituose (iki 1000–1500 m aukščio) – pusdykumių augalija (daug efemerinių augalų, išaugančių po lietaus). Peru fauna priklauso neotropinei sričiai, labai daug gyvūnų rūšių. Būdingiausi drėgnųjų atogrąžų miškų žinduoliai – pumos, jaguarai, iš paukščių – papūgos aros, tukanai; kalnuose – lamos, alpakos, vikunijos, iš paukščių – kondorai. Iš žinduolių dar gausu raudonųjų staugūnų, didžiųjų ir mažųjų skruzdėdų, tinginių, tapyrų, auksaspalvių agučių, iš paukščių – harpijų, hoacinų; Ramiojo vandenyno pakrantėje ir salose daug jūrinių paukščių: Bugenvilio (guaninių) kormoranų, Humbolto pingvinų ir kitų. Labai daug drugių ir kitų vabzdžių rūšių, roplių (tarp jų – anakondų).
kapibaros Manú nacionaliniame parke
Aplinkos apsauga
Natūrali Peru aplinka labai pakitusi: Andų šlaituose suformuotose terasose daugelį amžių auginami žemės ūkio augalai, iškirsti dideli Amazonijos miškų plotai, įdruskėję dirvožemiai, kalnuose dėl intensyvios ganiavos naikinamas paviršinis dirvožemio sluoksnis, teršiami priekrantiniai ir upių vandenys.
Saugomos teritorijos užima daugiau kaip 5 % Peru ploto. Yra 8 nacionaliniai parkai (Huascaráno nacionalinis parkas, Manú nacionalinis parkas, Río Abiseo nacionalinis parkas įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą). Daug gamtos ir istorijos rezervatų (vienas žymiausių – Maču Pikču nacionalinė šventovė; nuo 1983 – pasaulio paveldo vertybė). 6 biosferos rezervatai – Huasvaráno, Manú (abu nuo 1977), Noroeste Amotapes-Manglareso (1977, išplėstas 2016; su gretimu Bosque Seco biosferos rezervatu Ekvadoro teritorijoje sudaro tarpvalstybinį Bosques se Pazo biosferos rezervatą), Oxapampa-Ashaninka-Yaneshos (2010), Gran Pajaténo (2016), Bosques de Neblinos-Centrinės Selvos (2020). 13 Ramsaro konvencijos (Peru įsigaliojo 1992) saugomų vietovių (plotas 67 840 km2).
Maču Pikču