Perù istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Mankas Kapakas – mitinis inkų valstybės įkūrėjas (aliejus, 19 a. pradžia, Nacionalinis dailės muziejus Buenos Airėse)
Ankstyviausi žmogaus veiklos Peru teritorijoje pėdsakai, datuojami maždaug 12 500 pr. Kr., aptikti Huaca Prieta vietovėje. 3700–1800 pr. Kr. centrinėje ir šiaurinėje dabartinės Peru pakrantėse klestėjo Norte Chico (Caralio-Supės) kultūra. Šios kultūros gyventojai daugiausia mito jūros žuvimis, vėžiagyviais, moliuskais, per Caralio priešistorinės gyvenvietės (Río Supės vagoje, Limos departamentas; pasaulio paveldo vertybė nuo 2009) kasinėjimus t. p. rasta moliūgų, pupelių, guavų, lukumų, papajų, batatų liekanų. 1800–900 pr. Kr. dabartinės Peru teritorijoje galutinai įsivyravo sėslūs žemdirbiai. 900–200 pr. Kr. Šiaurės Peru Andų aukštikalnėse buvo paplitusi Chavíno kultūra. Vystėsi audimas, puodininkystė, akmentašystė. Pirmą kartą vietines ir regionines kultūras suvienijo bendra ideologija ir religija. Pirmo tūkstantmečio pirmoje pusėje susiformavo ir klestėjo lokalios, gana izoliuotos Mochės kultūra (šiaurinėje pakrantėje) ir Nazcos kultūra (pietinėje pakrantėje), 7 a. jas pakeitė Wari (Huari) kultūra. Ėmė formuotis pirmieji valstybiniai dariniai. 14 a. pirmoje pusėje susikūrė Chimú valstybė. Apie 1470 ją nukariavo inkai.
Inkai 11 a. gyveno nedidelėje teritorijoje dabartinės Peru pietinėje dalyje, Cuzco apylinkėse. Iki 15 a. pradžios jie nukariavo ar kitaip prisijungė gretimas teritorijas, sukūrė Tahuantinsuyo imperiją (sostinė Cuzco). Ispanų nukariavimo metu inkų imperija apėmė visą dabartinę Peru, didžiąją dalį Ekvadoro, Bolivijos, Šiaurės Čilę, Šiaurės Vakarų Argentiną, nedidelę dalį Kolumbijos; gyventojų skaičius siekė 12 mln., jie kalbėjo daugiau kaip 20 kalbų.
Kolonijiniai laikai
Konkistadorui V. N. de Balboa 1513 atradus Ramųjį vandenyną, augo ispanų susidomėjimas vakarine Pietų Amerikos pakrante. Tačiau tik 1524 F. Pizarro su D. de Almagro ir kunigu Hernando de Luque surengė ekspediciją, kuri pasiekė Peru pakrantę.
1527 jie įsitikino inkų imperijos turtingumu, vis dėlto, negavę Panamos valdytojo palaikymo, turėjo grįžti į Ispaniją. 1529 Ispanijos karalienė Izabelė Portugalė (Karolio I žmona) Toledo dekretu paskyrė F. Pizarro 950 km į pietus nuo Panamos nusidriekusios teritorijos valdytoju. 1531 pradžioje F. Pizarro su 180 karių išvyko į Peru, Sechuros dykumoje (šiaurinė pakrantė) įkūrė atramos punktą San Miguel de Piura (pirmoji ispanų gyvenvietė dabartinės Peru teritorijoje). Inkų imperijos nukariavimą palengvino ką tik pasibaigęs dviejų pretendentų į sostą – Atahualpos ir Huascaro – tarpusavio karas. 1532 02 Atahualpa nuvertė Huascarą ir tapo Tahuantinsuyo valdovu. Bijodamas, kad ispanai sugrąžins Huascarą į sostą, Atahualpa įsakė jį nužudyti. Tuo pretekstu per susitikimą su F. Pizarro Atahualpa buvo suimtas ir nuteistas mirti. 1533 ispanai užėmė Cuzco, įvedė čia ispaniško tipo miesto valdymą. Susisiekimą su Panama palengvino 1535 pakrantėje įkurtas Limos miestas.
Francisco Pizarro nukariauja Peru (Limos katedros mozaika)
1536 kilo indėnų sukilimas prieš užkariautojus. Jį numalšinus, sukilėliai pasitraukė į Vilcabambos regioną (į šiaurę nuo Cuzco). Tarp konkistadorų kilo atviras konfliktas dėl žemių ir valdžios. Nusivylęs palyginti skurdžia Čile, D. de Almagro siekė perimti iš F. Pizarro Cuzco valdymą. D. de Almagro buvo nugalėtas ir nužudytas, tačiau jo šalininkai, vadovaujami sūnaus Diego de Almagro el Mozo, 1541 nužudė F. Pizarro. Ispanijos karaliaus atstovas, atsiųstas nustatyti pavaldumo hierarchiją, atsisakė pripažinti Almagro jaunesnįjį – jis buvo sugautas ir jam įvykdyta mirties bausmė.
1542 įkurta Peru vicekaralystė. Ji apėmė visas Ispanijos valdas Pietų Amerikoje, išskyrus dabartinės Venesuelos pakrantę. 1542–44 Karolis I paskelbė Naujuosius įstatymus, ribojančius konkistadorų privilegijas ir ginančius indėnų teises. Pirmajam Peru vicekaraliui Blasco Núñezui Velai 1544 atvykus įgyvendinti Naujųjų įstatymų, kilo F. Pizarro brolio G. Pizarro vadovaujamas konkistadorų maištas. Sukilėliai nužudė Blasco Núñezą Velą, tačiau maištas buvo numalšintas. Konkistadorai buvo galutinai sutramdyti valdant vicekaraliui Andrésui Hurtado de Mendozai (1555–61). Valdant Francisco de Toledo (1569–81) bandyta užtikrinti sistemingą vietinių gyventojų kontrolę. 1572 panaikintas paskutinis inkų valstybinis darinys Vilcabambos regione. Indėnų institucijos pajungtos Ispanijos valdžios tikslams. Indėnų vadai tapo atsakingi už duoklės rinkimą ir priverstinio darbo prievolių vykdymą. Vyko indėnų kultūros susiliejimas su atvykėlių kultūra, plito mišrios santuokos, formavosi metisų kultūra. Susidarė baltųjų, gimusių Lotynų Amerikoje, sluoksnis (kreolai).
Pagrindinė Peru vicekaralystės ūkio šaka buvo tauriųjų metalų, ypač sidabro, kasyba. 1545 atrasti didžiuliai sidabro telkiniai Potosí vietovėje Aukštutinėje Peru, dabartinės Bolivijos teritorijoje, pradėta intensyvi kasyba. Sparčiai augo Potosí gyventojų skaičius: per tris dešimtmečius viršijo 150 000, Potosí tapo didžiausiu Naujojo Pasaulio miestu. 1563 pradėjo veikti svarbios Villa Ricos de Oropesos (dabar Huancavelica) gyvsidabrio rūdos (naudota sidabro rūdos apdorojimui) kasyklos. Kasyklose ir žemės ūkyje dirbantys indėnai buvo išnaudojami taikant enkomjendos sistemą. Kadangi vicekaralystės mineraliniai ištekliai, išskyrus Naujosios Granados (Kolumbija) auksą, buvo sutelkti Peru ir Aukštutiniame Peru (Bolivija), šie regionai buvo labiausiai išsivystę. Beveik iki pat kolonijinio laikotarpio pabaigos Peru buvo laikoma turtingiausia Ispanijos valda Lotynų Amerikoje.
Regiono galios centras buvo Peru vicekaralystės sostinė Lima. Jos turtingumą lėmė privilegijuota padėtis monopolinėje Ispanijos prekybos sistemoje. Lima ir gretimas Callao uostas buvo tranzitinis prekybos punktas. Didžioji dalis prekybos tarp Europos ir Pietų Amerikos centrų (nuo Kito iki Čilės Ramiojo vandenyno ir iki Buenos Airių Atlanto vandenyno pakrantėse) vyko per Limą. Kūrėsi mokyklos (1551 Limoje buvo įkurtas Šv. Morkaus universitetas; vienas seniausių Lotynų Amerikoje).
17 a. pabaigoje žymiai sumažėjo sidabro gavybos apimtys. Auganti kontrabandinė prekyba, intensyvūs piratų antpuoliai ir valstybės pareigūnų kyšininkavimas atspindėjo vidinį Ispanijos ir jos tarptautinės galios nuosmukį. Peru problemas paaštrino Ispanijos centrinės valdžios įvykdytos valdymo reformos. Didelį neigiamą poveikį turėjo Naujosios Granados audiencijos (vicekaralystės administracinis vienetas) atskyrimas suteikiant jai vicekaralystės statusą. Peru prarado šiaurinės Pietų Amerikos dalies kontrolę ir neteko klestinčio Guayaquilio uosto (dabar Ekvadoras).
1776 Ispanijos valdžia įsteigė La Platos vicekaralystę. Peru vicekaralius neteko valdžios Aukštutinėje Peru ir dabartinių Argentinos, Paragvajaus ir Urugvajaus teritorijose. 1778 Čilės generalkapitonijai suteikta plati autonomija. Netekusią Aukštutinės Peru sidabro kasyklų Peru vicekaralystę dar labiau susilpnino prekybos sistemos reformos – Atlanto ir Ramiojo vandenyno uostų pirkliams leista tiesiogiai prekiauti su Ispanija. 18 a. vicekaralystėje kilo keli indėnų sukilimai. Didžiausi – 1742–56 (vadovavo Juanas Santosas Atahualpa) ir 1780–82 (vadovavo Túpaco Amaru II vardu pasivadinęs José Gabrielis Condorcanqui). Abu sukilimai žiauriai numalšinti, taikant represijas naikinta indėnų kultūra.
Nepriklausomybės karas
Napoleono I atėjimas į valdžią Prancūzijoje buvo akstinas kreolų maištui Ispanijos kolonijose. 1810–21 Peru vyko pilietinis karas, kuriame kovojo nepriklausomybės siekiantis kreolų elitas ir Ispanijos sostui ištikimi senosios kolonijinės tvarkos šalininkai. Vis dėlto nepriklausomybės judėjimas Peru buvo palyginti silpnas. Peru vicekaralystėje nebuvo aštraus konflikto tarp Ispanijoje gimusių asmenų ir kreolų – jų elitas senoje kolonijinėje sistemoje užėmė gana privilegijuotą, nors ir žemesnę padėtį. Be to, pačiam kreolų sluoksniui grėsmę kėlė prieš baltuosius nukreipti indėnų sukilimai. Nepriklausomybės judėjimas didžiausią pagreitį įgavo Ispanijos valdų Pietų Amerikoje periferijoje (šiaurėje – dabartinės Venesuelos ir Kolumbijos teritorijose, pietuose – La Platos regione, ypač Argentinoje). Peru vicekaralius José Fernando de Abascalis prisidėjo prie sukilimų Aukštutinėje Peru malšinimo organizavimo ir gynė regioną nuo La Platos chuntų išsiųstos kariuomenės; Aukštutinė Peru buvo prijungta prie vicekaralystės. Tai buvo naudinga Limos pirkliams – prekyba su turtingu sidabru regionu vėl vyko per Ramiojo vandenyno pakrantę. Ispanijos viešpatavimui Peru grėsmė kilo tik 1820 iš Argentinos ir Čilės atvykus J. de San Martíno vadovaujamoms jungtinėms sukilėlių pajėgoms. Vicekaraliui pasitraukus į šalies gilumą, J. de San Martínas užėmė Limą.
1821 07 28 paskelbta Peru nepriklausomybė. J. de San Martínas išrinktas Peru protektoriumi. 1822 sušauktas Peru Steigiamasis kongresas, 1823 priimta konstitucija. Neturėdamas pakankamai pajėgų nugalėti šalies viduje įsitvirtinusią Ispanijos kariuomenę, J. de San Martínas kreipėsi pagalbos į S. Bolívarą, išvadavusį šiaurinę Pietų Amerikos dalį. S. Bolívaras, nenorėdamas dalintis valdžia, suteikti pagalbą atsisakė. 1822 J. de San Martínas pasitraukė iš protektoriaus pareigų. Steigiamasis kongresas perdavė diktatoriaus įgaliojimus S. Bolívarui, 1823 09 atvykusiam į Limą.
1824 S. Bolívaro surinkta kariuomenė išvyko iš laikinosios sostinės ir pakilo į aukštikalnes, kur laimėjo svarbų mūšį Juníno vietovėje. S. Bolívaras pavedė užbaigti kampaniją generolui A. J. Sucrei, kurio vadovaujamos pajėgos (apie 6000 žm.) 1824 12 Ayacucho mūšyje sutriuškino Ispanijos kariuomenę (apie 9000 žmonių). Ši pergalė įtvirtino Peru nepriklausomybę. Ispanų rankose Pietų Amerikoje liko vienintelė valda – Aukštutinė Peru. 1825 04 A. J. Sucrės pajėgos regioną išlaisvino. Aukštutinė Peru atsiskyrė ir pasiskelbė Bolivijos Respublika.
Naujieji laikai
1826 kilus pilietiniam karui Didžiojoje Kolumbijoje, S. Bolívaras išvyko iš Peru. Šalyje vyko tarpusavio kovos. Ėmė formuotis liberalų ir konservatorių partijos, jų priešiškumas aštrino šalies politinį nestabilumą.
Lima (19 a. vidurio graviūra)
Per kovas už nepriklausomybę iškilę kariuomenės vadai (kaudiljai) siekė užgrobti valdžią. Kaudiljų įtaką lėmė savivaldos tradicijų nebuvimas, feodalinė santvarka ir civilių nenoras prisiimti politinę atsakomybę. Nepaisant kariškių dominavimo, 1828 priimta liberali konstitucija. Po karinio perversmo faktinį šalies valdymą perėmė generolas Agustínas Gamarra (1828–35), 1835 jį pakeitė kitas kaudiljas – generolas Felipe Santiagas Salaverry. Kovai su kaudiljų pajėgomis Peru prezidentas paprašė Bolivijos prezidento Andréso de Santa Cruzo, siekusio politinės sąjungos su Peru, pagalbos. 1835–36 Bolivijos kariuomenė sumušė Agustíno Gamarros ir Felipės Santiago Salaverry sukilėlių pajėgas. 1836 11 Andrésas de Santa Cruzas paskelbtas Šiaurės Peru ir Pietų Peru respublikų (abi įkurtos 1836) vyriausiuoju protektoriumi. Remdamasis suteiktais įgaliojimais jis įkūrė Bolivijos–Peru konfederaciją.
Konfederacijai įnirtingai priešinosi patriotiškai nusiteikusi Peru elito dalis, ypač Limoje ir Šiaurės Peru. Konfederacijos priešininkus rėmė Čilė, kuri siekė išsaugoti jėgų pusiausvyrą Ramiojo vandenyno regione. 1839 01 jungtinės perujiečių ir čiliečių pajėgos nugalėjo Konfederacijos kariuomenę Yungay mūšyje. Bolivijos–Peru konfederacija suiro.
Peru prasidėjo kovos dėl valdžios, kurias lydėjo politinis chaosas ir ūkio nuosmukis; tik valdant prezidentui R. Castillai (1845–51 ir 1854–62) šalyje įsivyravo ramybė ir prasidėjo ūkio augimas, kurį skatino užsienio paskolos ir guano kasyba (pagrindinė Peru eksporto prekė; 19 a. 8 dešimtmetyje guaną pakeitė salietra). R. Castilla panaikino indėnų mokamą pagalvės mokestį ir juodųjų vergiją. Panaikinti bažnytiniai teismai ir dešimtinės mokestis.
1864 Ispanija bandė susigrąžinti valdžią Peru, kurią laikė maištaujančia kolonija. Patyrę ryžtingą Peru, Ekvadoro, Bolivijos ir Čilės koalicijos pasipriešinimą, 1869 ispanai pasitraukė (Ramiojo vandenyno karas). 1871 sudarytos paliaubos, 1878 Ispanija pripažino Peru nepriklausomybę.
Šalyje augo nepasitenkinimas kariškių valdymu. 1872 kaip atsvara jų įtakai įsteigta Pilietinė partija. Partijos narių daugumą iš pradžių sudarė naujai praturtėję pirkliai, plantatoriai ir verslininkai (ypač susiję su guano eksporto bumu). Partijos vadovas M. Pardo y Lavalle 1872–76 buvo šalies prezidentu. Jam valdant patvirtinta daug lėšų reikalaujanti vidaus plėtros programa, apimanti geležinkelių tiesimą per Andus. Tai sumažino Peru vidaus regionų izoliaciją, tačiau labai padidino valstybės skolą.
1879–83 vyko karas su Čile (Ramiojo vandenyno karas). 1883 10 20 taikos sutartimi Peru prarado teritorijas, kuriose buvo gausūs salietros telkiniai (Čilei atiteko Tarapacos provincija, t. p. Peru 10 m. perleido Čilei Tacnos ir Aricos provincijų valdymą). Tolesnę šių provincijų valstybinę priklausomybę numatyta išspręsti plebiscitu. Peru ir Čilei nesusitarus dėl plebiscito sąlygų, ginčas galutinai išspręstas tik 1929 tarpininkaujant Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Čilei liko Aricos provincija; Peru atgavo Tacną, ir jai buvo sumokėta 6 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių kompensacija.
Dėl patirtų karo išlaidų ir mokesčių už salietros gavybą praradimo šalis atsidūrė ties bankroto riba. 1889 Peru vyriausybė patvirtino obligacijų savininkų pasiūlytą skolos sureguliavimo planą. Londone įsikūrusiai kreditoriams atstovaujančiai Peru korporacijai 66 m. perduota geležinkelių kontrolė, suteikta teisė kasmet išgauti iki 3 mln. tonų guano. Be to, vyriausybė įsipareigojo 33 m. kasmet mokėti bendrovei 80 000 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų.
Pralaimėjus karą su Čile vyko įnirtinga prezidento Miguelio Iglesiaso (1883–85) ir prezidento Andréso Avelino Cácereso (1886–90, 1894–95) šalininkų kova. Miguelį Iglesiasą rėmė vidurinė klasė, pagrindinė Andréso Avelino Cácereso atrama buvo žemvaldžiai. Šalis tapo faktiškai padalyta į pakrantę, kur susitelkė prekyba ir pramonė, ir kalnuotą vidų, kur vyravo ekstensyvi žemdirbystė, paremta indėnų pusiau feodalinės priklausomybės sistema. 1895 prezidentu išrinkus Nicolásą de Piérolą šalyje įsigalėjo civilių valdymas, nors politinis stabilumas pasiektas tik 20 a. pradžioje.
1895–1919 laikotarpis vadinamas Aristokratine respublika, nes dauguma prezidentų buvo visuomenės elito atstovai. Stabili politinė santvarka skatino ūkio plėtrą. Padidėjo mineralinių išteklių gavybos apimtys, ypač vario. Vario kasyboje įsigalėjo Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalas. Išaugo žemės ūkio produktų (medvilnės, cukraus, vilnos) gamyba.
Naujausieji laikai
Per Pirmąjį pasaulinį karą ir 20 a. 3 dešimtmetyje žymiai išaugo žaliavų eksportas. Išnaudodamas palankiai susiklosčiusias aplinkybes prezidentas A. B. Leguía y Salcedo (1908–12 ir 1919–30) ėmėsi priemonių ūkiui modernizuoti, t. p. ir užsienio kapitalui pritraukti. Jam valdant augo visuomenės politinis aktyvumas; kilo indėnų maištų (1921–24), studentų neramumų, vyko darbininkų streikų. Susikūrė naujos kairiųjų partijos – Amerikos liaudies revoliucinis aljansas (1924 įkurta Meksikoje) ir Peru socialistinė partija (1928 įkūrė J. C. Mariátegui).
Per Antrąjį pasaulinį karą Peru laikėsi neutraliteto ir tik 1945 paskelbė karą Vokietijai ir Japonijai. Nepaisant 1940–42 ginkluoto pasienio konflikto su Ekvadoru, karo metais ekonominė konjunktūra buvo palanki – išaugo eksportuojamų žaliavų, ypač spalvotųjų metalų, kainos. Valdant prezidentui M. A. Odríjai (1948–56) dėl Korėjos karo vėl išaugo žaliavų eksportas. Jo įpėdinis prezidentas M. Prado y Ugarteche (1956–62) pradėjo ribotą šalies politinio gyvenimo liberalizavimą. 1968 kariuomenė nuvertė prezidentą Fernando Belaúnde Terry (1963–68), kurio valdymas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. Iki 1975 valdė Revoliucinė karinė chunta (vadovas J. Velasco Alvarado). Chunta ėmėsi įgyvendinti radikalių ūkio reformų programą (valstybės intervencionizmas, nacionalizacija, žemės reforma, naujų nuosavybės formų įteisinimas). Valdžią perėmus generolui Fernando Moralesui-Bermúdezui (1975–80) ir paskelbus vadinamąjį antrąjį revoliucijos etapą, šį programa apribota.
brigados generolas Marcialis Merino Pereyra skelbia sukilimą prieš prezidento M. A. Odríjos valdymą (Iquitos, 1956 02 16)
Prezidentas Fernando Belaúnde Terry per antrąją kadenciją (1980–85) galutinai sustabdė kariškių vykdytas reformas ir ėmėsi liberalios ekonominės politikos – ekonominiai sunkumai (valstybės skola, infliacija, nedarbas) 1983–84 buvo peraugę į gilią krizę.
Šalyje kilus streikų bangai didėjo kairiųjų partijų įtaka. Maoistinė grupuotė Sendero Luminoso Andų provincijose pradėjo vykdyti teroristinius išpuolius, kurie netrukus peraugo į partizaninį karą su vyriausybės pajėgomis. 1985 parlamento ir prezidento rinkimus laimėjo Amerikos liaudies revoliucinis aljansas. Prezidentu tapo jo generalinis sekretorius A. García Pérezas.
Naujosios vyriausybės ekonominėje programoje buvo numatytas tolesnis 1968–75 pradėtų reformų įgyvendinimas – žemės ūkio plėtojimas Anduose, nedarbo mažinimas, valstybės įtakos didinimas pagrindinėse ūkio šakose (ypač kasybos sektoriuje). Nutrauktas Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijų įgyvendinimas. Naujoji vyriausybė t. p. deklaravo ryžtą kovoti su terorizmu, korupcija ir narkotikų prekyba. 1985 Peru apribojo užsienio skolos grąžinimą iki 10 % šalies eksporto pajamų vertės ir dėl to neteko prieigos prie tarptautinių finansų rinkų. Vyriausybės vykdoma ūkio augimo skatinimo politika nedavė lauktų rezultatų.
Tarptautinėje politikoje Peru siekė didinti nepriklausomybę nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir suartėjimą su Neprisijungusiomis šalimis. 1990 prezidentu išrinktas politinio judėjimo Permainos’90 (Cambio 90) vadovas A. K. Fujimori, nesusijęs su nė viena Peru politine partija. Jo vykdoma liberali ekonominė politika – valstybės sektoriaus privatizavimas, Pasaulio Banko ir Tarptautinio valiutos fondo rekomenduotos programos įgyvendinimas, kova su infliacija ir užsienio paskolų grąžinimas lėmė gyventojų gyvenimo lygio smukimą. Kita vertus, buvo apribota infliacija, pritrauktos užsienio lėšos. 1993–96 vyko ekonomikos augimas. A. K. Fujimori sėkmingai tęsė kovą su terorizmu. 1992 suimtas Sendero Luminoso vadas ir dauguma vadovybės narių. Sunkiau sekėsi kovoti su korupcija ir prekyba narkotikais. Turėdamas kariuomenės palaikymą 1992 prezidentas paleido Kongresą, sustabdė konstitucijos galiojimą ir valdė dekretais. Naujoji konstitucija (1993) sustiprino prezidento galias, suteikdama jam teisę paleisti Kongresą, įvesta mirties bausmė už teroristinius nusikaltimus. 1995 kilo pasienio karas su Ekvadoru. Tarpininkaujant užsienio valstybėms susirėmimai nutraukti ir 1998 10 pasirašyta taikos sutartis. 1998 išrinktas antrai kadencijai A. K. Fujimori tęsė liberalias ekonomines reformas. Vykdė bekompromisę kovą su partizaniniais judėjimais. Jo valdymo stilius buvo autoritarinis ir populistinis – tiesioginiai susitikimai su gyventojais, vengiant politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, tuo pačiu pajungiant sau įstatymų leidžiamąją valdžią ir teismus bei pažeidinėjant žmogaus teises. Nuo 1997 ėmė augti nepasitenkinimas A. K. Fujimori valdymu, kilo konfliktas su Konstituciniu teismu (šio sprendimu prezidentas neturėjo teisės būti išrinktas trečiai kadencijai). 2000 A. K. Fujimori nedidele persvara laimėjo prezidento rinkimus, tačiau netrukus dėl kilusio korupcijos skandalo atsistatydino ir išvyko iš šalies (apkaltinus korupcija, žmogaus teisių pažeidinėjimu ir pareikalavus ekstradicijos 2007 išsiųstas iš Čilės į Peru ir 2009 nuteistas 25 m. kalėti; 2017 12 jam suteikta malonė).
3197
Peru 21 amžiuje
2001 pirmą kartą Peru istorijoje valstybės vadovu išrinktas indėnų kilmės Alejandro Toledo t. p. žadėjo panaikinti korupciją, sumažinti skurdą. 2006–11 prezidento pareigas vėl ėjo Amerikos liaudies revoliucinio aljanso vadovas A. García Pérezas, kuris pagrindiniais tikslais paskelbė tęsti 1985–90 vykdytas reformas, kovoti su kokaino gamyba ir prekyba (Peru po Kolumbijos yra antra šalis pasaulyje pagal jo gamybą). 2007 jis inicijavo įstatymą dėl mirties bausmės taikymo Sendero Luminoso partizanams (Kongresas įstatymą atmetė), 2009 numalšino indėnų protestus prieš naudingųjų išteklių eksploataciją jų žemėse. 2011–16 prezidentas buvo vienas Peru nacionalistų partijos kūrėjų (2005) O. M. Humala Tasso, 2016–18 – dešiniojo centro partijai Perujiečiai už pokytį (įkurta 2014) atstovaujantis Pedro Pablo Kuczynski (atsistatydino parlamente rengiant jam antrą apkaltą, prezidento pareigas 2018 03 perėmė Martínas Alberto Vizcarra Cornejo).
prezidentas A. García Pérezas (kairėje) susitinka su popiežiumi Benediktu XVI (Vatikanas, 2009 11 30)
Peru politinė sistema išlieka nestabili. Net trys buvę Peru prezidentai (O. M. Humala Tasso suimtas 2017, Pedro Pablo Kuczynski – 2019 04, A. García Pérezas, kad išvengtų suėmimo, 2019 04 nusišovė) įtariami paėmę 29 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių vertės kyšių iš Brazilijos statybų bendrovės Odebrecht.
Peru yra Jungtinių Tautų (1945), Amerikos valstybių organizacijos (1948), Lotynų Amerikos ir Karibų baseino ekonominės komisijos (1948), Andų tautų bendrijos (1969) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1997.
L: H. Dobyns, P. Doughty Peru. A Cultural History Oxford–New York 1976; Nueva historia general del Perú Lima 1980; C. Contreras, M. Cueto La historia contemporánea del Perú Lima 1999.
2271