moteriški perukai
advokato ir teisėjo perukai (Didžioji Britanija)
18 amžiaus drabužiais ir perukais pasipuošę karnavalo dalyviai (2019, Tempio Pausania, Sardinijos sritis, Italija)
perùkas (prancūzų kalba perruque), šukuosenos pavidalo galvos apdanga. Daromas iš nukirptų žmogaus arba dirbtinių (sintetinių) plaukų, vilnonių, lininių, medvilninių siūlų, kitų medžiagų, kurios prisiuvamos arba priklijuojamos prie montiūro (drobės, medvilnės, šilko ar tiulio tinklelio). Perukas nešiojamas kaip reprezentacinio, oficialaus arba aktoriaus kostiumo dalis, kartais kaip natūralių plaukų pakaitalas.
Perukai nešioti jau Senovės Egipte. Daryti iš natūralių plaukų, avių vilnos, šilkinių siūlų, virvelių ir augalinio pluošto, dažyti tamsiai ruda arba juoda spalva; šukuoti simetriškai arba asimetriškai ritmiškomis sruogomis, pinti į daugybę kasyčių, garbanoti, tepti aromatiniais aliejais, kvepalais, esencijomis, lipniomis medžiagomis. Perukas saugojo galvą nuo kaitrios saulės, jo dydis ir žaliava priklausė nuo žmogaus socialinės kilmės. Perukai nešioti ir senovės Graikijoje, Romoje.
Nuo 17 amžiaus plito daugumoje Europos šalių. Prancūzijoje iš pradžių nešioti nepatogūs ir gremėzdiški perukai. Jų gamyba suklestėjo Liudviko XIV laikais (karalius buvo įsakęs visiems dvariškiams juos nešioti). Perukai daryti iš natūralių žmogaus plaukų, gyvulių šerių, vilnos, jūros žolių; labiausiai vertinti padaryti iš mergaičių šviesių kasų. Plaukai buvo susukti horizontaliomis garbanomis, perskirti, priekyje paliekant tankius kipčius, pudruoti. Vėliau imta daryti įvairias šukuosenas (vadinamąsias pudelio, grifo). Perukai itin buvo madingi rokoko laikotarpiu. Vyrai perukus dėvėjo iki 18 amžiaus pabaigos, vėliau – tik kaip tam tikro oficialaus kostiumo (teisėjo, advokato) atributą.