pervesija (perversio), lytnis iškrypmas, seksualinio elgesio nukrypimo rūšis – socialiai nepriimtina arba draudžiama lytinio poreikio patenkinimo patologinė forma; seksualinė deviacija. Būna stiprėjančios (progresuojančioji perversija) arba impulsyviõs eigos. Progresuojančioji perversija reiškiasi tuo, kad žmogus nevalingai lytinį potraukį tenkina tik deviaciniu elgesiu (visuomenės teisinių ir dorinių normų neatitinkantis elgesys) ir perversija virsta asmenybės nevaldoma įkyria būtinybe. Tam tikri jutiminiai dirgikliai (pvz., pedofilijos atveju – vaiko balsas) tampa postūmiu veikti. Dėl negebėjimo atsikratyti perversijos, dėl dorovės kančių ir bausmės baimės lytinis potraukis deviaciniu elgesiu nepakankamai patenkinamas, atitinkamai deviaciniai aktai dažnėja ir vis tiek nesuteikia geidžiamo pasitenkinimo, atsiranda anoniminių lytinių kontaktų. Progresuojančioji perversija kyla dėl intensyvios psichinės gynybos (gynybos mechanizmai) nuo seksualinės deviacijos ir dėl jos atmetimo. Impulsyvioji perversija reiškiasi staigiais, netikėtais, nuo žmogaus valios nepriklausomais deviaciniais veiksmais. Jai būdinga ūmus nesuvaldomas lytinis potraukis esant tam tikrai konkrečiai psichinę pusiausvyrą trikdančiai situacijai (girtumas, emocinė įtampa, kivirčai), tarp šių impulsyvių protrūkių nėra jokių perversijos požymių, žmogus nežino apie neatsiskleidusį iškrypimą. Jei pavojinga situacija kartojasi, gali pasikartoti ir iškrypėliškas potraukis. Po nenormalaus lytinio akto žmogus pats nesuvokia, kodėl taip įvyko, kankinasi dėl savo bejėgiškumo. Impulsyvioji perversija susijusi su seksualinės deviacijos išstūmimo pastangomis.
Perversijos etologiją ir patogenezę daugiausia lemia psichogeniniai ir mikrosocialiniai, konstituciniai veiksniai. Perversija siejasi su negebėjimu bendrauti, patirti erotinę meilę, vienišumu, baime ir nerimu, nesutramdomu lytiniu potraukiu, dažnai su agresija. Dažniausiai būdinga vyrams. Perversija gali reikštis pažeidus smegenis, sergant tam tikromis psichikos ligomis (silpnaprotyste, šizofrenija, epilepsija ir kitomis). Perversija gydoma vaistais, kurie laikinai nuslopina lytinį potraukį, t. p. taikoma individuali aversinė terapija (sukeliamas pasišlykštėjimas), jei asmuo yra visuomenei pavojingas, jo paties noru jis gali būti kastruojamas.
Perversija pradėta tirti 19 a. antroje pusėje. Šį terminą 1882 pirmą kartą pavartojo prancūzų gydytojas neurologas J.‑M. Charcot ir prancūzų psichiatras V. Magnanas knygoje Lytinio jausmo persikūnijimas ir kitos seksualinės perversijos (Inversion du sens génital et autres perversion sexuelles). Vokiečių neurologas ir psichiatras R. F. von Krafftas‑Ebingas, knygoje Seksualinė psichopatija (Psychopathia sexualis 1886) pagrindęs lytinę psichopatiją, išsamiai aprašė perversiją. Jo mintis, kad perversija yra nervų sistemos išsigimimas, arba degeneracija, liko nepagrįsta. Prancūzų psichologas A. Binet mėgino perversiją, konkrečiai fetišizmą, aiškinti asociacijų teorija, pvz., tam tikras daiktas gali tapti fetišu, jei kartą ar kelis kartus susisieja su malonumu. Austrų psichologas ir psichoanalitikas S. Freudas teigė, kad augantį vaiką valdo daug vadinamųjų dalinių instinktų, susijusių su dėmesiu savo organizmui, motinai, tėvui, kitiems objektams ir tikslams. Dėl tam tikrų gyvenimo sąlygų, psichinių sukrėtimų ir nusivylimų šie daliniai instinktai gali neišnykti ir pasibaigus brendimo laikotarpiui, todėl atsiranda neurozės priešingybė – perversija. Vokiečių gydytojas ir seksologas H. F. Giese knygoje Seksualinė perversija (Die sexuelle Perversion 1967) nurodė šiuos perversijos simptomus: visišką priklausomybę nuo jausminio dirgiklio, su amžiumi didėjantį potraukį ir mažėjantį pasitenkinimą, partnerio – anoniminio geidžiamų simbolių turėtojo, bet ne asmenybės ieškojimą, vis neįprastesnius lytinius veiksmus ir dar neįprastesnes juos papildančias fantazijas, liguistu įpročiu virstančius išgyvenimus, periodiškai atsirandantį nesutramdomą lytinį nerimą. Lenkų seksologas K. M. Imielińskis (1982) teigė, kad dauguma iškrypėlių savo seksualumo tikslais ir kryptimi yra visiškai normalūs, tik negalintys turėti normalių lytinių santykių dėl išorinių priežasčių, fizinių ar psichikos sutrikimų (kaliniai, atsiskyrėliai, neįgalūs, silpnapročiai, nepasitikintys savimi žmonės, impotentai). 20 a. pabaigoje perversijos terminas pradėtas kritikuoti teigiant, kad pats žodis iškrypimas turi negatyvią, smerkiančią prasmę, įsivyravo nuomonė, kad neįprastas elgesys toleruotinas, jei patenkina patį žmogų, jo partnerį ir nekenkia visuomenei. Jei perversija įgyja ligos požymių, dėl to kenčiama, reikia gydyti.