Pèstas (lot. Paestum), Poseidonija, buvęs miestas dabartinėje Pietų Italijoje, Kampanijoje, prie Tirėnų jūros, netoli Silaro (dabar Selės) upės žiočių.
Istorija
Apie 600 pr. Kr. koloniją Pesto vietoje įkūrė ir ją Poseidonija pavadino graikai persikėlėliai iš Sibario. Apie 540 pr. Kr. Poseidonija tapo klestinčiu miestu. 4 a. pr. Kr. ją užėmė lukanai; pavadino Pestu. 332 pr. Kr. prie Pesto lukanus įveikė Epyro valdovas Aleksandras.
273 pr. Kr. Pestą užvaldė romėnai. Per II pūnų karą (218–201 pr. Kr.) Pestas rėmė Romą (už tai romėnai Pestui suteikė malonę turėti monetų kalyklą). Romos ankstyvosios imperijos laikotarpiu Pestas klestėjo, bet ilgainiui Silaro upės žiotyse susikaupė sąnašų ir dumblo, Pesto apylinkės virto pelkėta vietove; Pestas pradėjo nykti. 871 jį sugriovė arabai; miestas ištuštėjo.
18 a. aptiktos Pesto liekanos. Per Sąjungininkų įsiveržimą į Italiją Peste 1943 09 09 išsilaipino Jungtinių Amerikos Valstijų 36‑oji pėstininkų divizija.
Heros šventyklos Peste (kairėje – vadinamoji Bazilika, 6 a. pr. Kr., dešinėje – vadinamoji Neptūno, apie 460 pr. Kr.)
Architektūra
Peste išliko geros būklės dorėniškos Heros pirmoji (vadinamoji Bazilika; 6 a. pr. Kr.), Heros antroji (vadinamoji Neptūno; apie 460 pr. Kr.), Atėnės (6 a. pr. Kr.) šventyklos, korintiška-dorėniška Taikos šventykla (2 a. pr. Kr.), vadinamoji Naro kapavietė su puikios būklės freskomis (470 pr. Kr.). Peste rasta 5 km ilgio 5–6 m storio gynybinių sienų, pastatytų iš klintinio tufo blokų, romėnų amfiteatro, kitų statinių, gatvių liekanų. Pasaulio paveldo vertybė (1998).
1489