pėstininkai

pstininkai, seniausia ir gausiausia sausumos pajėgų rūšis, skirta kautis su priešu bendrajame mūšyje, priešo teritorijai užimti arba savajai ginti. Kaunasi pėsčiomis arba kovos mašinomis sąveikaudami su kitomis pajėgų rūšimis (tankais, artilerija), naudodami šaulių ir kitus ginklus. NATO ir kai kurių kitų kariuomenių pėstininkai vadinami motorizuotaisiais arba mechanizuotaisiais pėstininkais (motorizuotieji pėstininkai), Rusijos ir kitų Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių kariuomenių pėstininkai – motorizuotaisiais šauliais. Kai kuriose šalyse yra oro pėstininkų (aeromobilieji daliniai, oro desanto pajėgos, jūrų pėstininkai).

Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės oro pėstininkas

Tailando kariuomenės 11‑ojo pėstininkų pulko kariai per pratybas (2018)

Prancūzijos karinių pajėgų 1‑ojo jūrų pėstininkų pulko kareiviai pratybose

Izraelio kariuomenės pėstininkai karinių mokymų teritorijoje (2015)

Vengrijos ginkluotųjų pajėgų elitinių pėstininkų gvardija (2018)

Čekijos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos BVP‑2 su kariais per karinį paradą (2018)

Istorija

Atsiradę senovės laikais, senovės Egipte, Graikijoje, Romoje ir kitur lengvieji, vidutiniai ir sunkieji pėstininkai buvo gausiausia kariuomenės dalis. Pirmo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje Vakarų Europoje pagrindine pajėgų rūšimi tapo kavalerija, Rytų Europoje vyravo pėstininkai. Vakarų Europoje 12–13 a. daugėjant miestų su savomis kariuomenėmis, pėstininkų svarba vėl padidėjo. 16 a.–17 a. pradžioje atsirado samdomoji kariuomenė, jos 1/2–2/3 sudarė pėstininkai. Pakito šaunamaisiais ginklais ginkluotų pėstininkų kovos veiksmai.

19 a. karius ginkluojant graižtviniais ginklais kautynėse pradėta naudoti šaulių grandis. Per I pasaulinį karą pėstininkai buvo apginkluoti tobulesnėmis ugnies priemonėmis (pvz., kulkosvaidžiais). Kovos rikiuotės pagrindas buvo šaulių grandys, vėliau – grandžių bangos, nuo 1916 – grupinė kovos rikiuotė. Per II pasaulinį karą tobulesniais ginklais ir technika ginkluojami pėstininkai buvo visų kariuomenių gausiausia pajėgų rūšis. Pokario metais buvo didinama daugelio valstybių ginkluotųjų pajėgų pėstininkų ugnies galia ir manevravimo galimybės.

Pėstininkai Lietuvoje

Lietuvoje pėstininkija kaip savarankiška kariuomenės rūšis susiformavo gana vėlai, nors pėsčiųjų karių dalyvavimas kovos veiksmuose žinomas nuo 12 amžiaus. Jau nuo 14 a. pradžios visi Lietuvos gyventojai turėjo atlikti karo prievoles valdovui, o priešui įsiveržus į kraštą – jį ginti. Tokios visuotinės prievolės kariai dažniausiai buvo pėsti. Dėl didelės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijos, priešų kariuomenės pobūdžio 14 a. lietuviai turėjo plėtoti kavaleriją, kaip kariuomenės svarbiausią rūšį. Kovose su Vokiečių, Livonijos ordinais pėstininkija buvo svarbi mūšiuose dėl pilių Žemaitijoje, Juodojoje Rusioje, visoje Nemuno gynybos sistemoje, Prūsijoje, Livonijoje. Nuo 14 a. pilių įgulas sudarę gynėjai (pilėnai) veikiausiai nebuvo vien vietiniai gyventojai, bet ir skirtų pilių apygardų rinktiniai kariai, reguliariai saugoję Nemuno–Jūros gynybinės sistemos pilis.

Po Žalgirio (1410) ir Pabaisko (1435) mūšių, sumažėjus pavojams, karo veiksmai persikėlė į tolimus LDK rytinius ir pietinius pakraščius, kur buvo valstybės svarbiausios pilys, jų įgulas sudarę pėstininkai. Lietuviai daugiausia sudarė ginkluoto atsako dalinius – kavaleriją, pėstininkai nebuvo tokie svarbūs. Nuo 15 a. pabaigos vykstant nuolatiniams karams su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, nuo 17 a. – su Švedija (šiems karams būdinga kovos dėl pilių ir tvirtovių), vėl imta daugiau telkti pėstininkų dalinių.

16–17 a. iš valdovo dvarų buvo siunčiami rinktiniai pėstininkai (1 karys nuo 10 valakų). Daliniai, suformuoti iš miestiečių (miestų milicija), nelaisvųjų valstiečių (rekrūtai), iš karo tarnų ir kitų gyventojų sluoksnių, davė mažai naudos: miestai Lietuvoje buvo palyginti maži, silpnai fortifikuoti, valdovo valdžia per silpna, kad priverstų miestiečius labiau ginti savo miestą; nelaisvieji valstiečiai buvo prasti kariai, o iš kitų gyventojų sluoksnių sukurtos formuotės buvo mažiau veiksmingos, nes neturėta tradicijų, nereguliariai mokėtos algos. Be to, pėstininkai sudarė nedidelę kariuomenės dalį. Dėl to imta samdyti (algininkai) Lenkijos, ypač Prūsijos ir Livonijos pėstininkai. LDK karuose su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, vėliau – su Rusija, dažnai talkino lenkų pėstininkai (1499 dalyvavo apie 1000, 1500 – apie 4000, 1501 – apie 3000, 1502 – 5172, 1514 – apie 3000).

Pėstininkų dalinių ginkluotė priklausė nuo laikotarpio ginkluotės: 16 a. pirmoje pusėje buvo ginkluoti skydais (skydininkai), pikėmis (pikininkai) ir alebardomis (alebarda), arkebuzomis (arkebuza; arkebuzieriai). 17 a. skydininkų atsisakyta, o arkebuzas pakeitė sunkesnės muškietos (muškieta; muškietininkai). Pėstininkai buvo suskirstyti į kuopas, retais atvejais – į pulkus, vadinamus vokiškuoju terminu regimentais. 16–17 a. pėstininkų pagrindinis vienetas buvo kuopa (vokiečių k. rotha, lenkiškai chorągiew – vėliava). Kuopos vadas vadintas rotmistru. Vadovauti jam padėjo karininkai (jų pagalbininkai – puskarininkiai), kartais vėliavininkai.

Karininkai buvo ginkluoti kardais, špagomis, rapyromis ir pistoletais. Pėstininkų formuotės lauko mūšiuose dažniausiai saugojo karo stovyklas, sudarė rikiuotės pagrindą ir atliko mažiau svarbias užduotis. Mūšiuose dėl pilių, tvirtovių jie saugojo savus ir puolė priešo įtvirtinimus, veikė kartu su artilerija.

Kitaip nei Europos kitų valstybių, LDK pėstininkai nesudarė kariuomenės daugumos. Didikų Radvilų ir kitų privačios kariuomenės t. p. turėjo pėstininkų, kurių organizacija ir ginkluotė nedaug skyrėsi nuo valstybinės kariuomenės pėstininkų; per karus kovėsi kartu. 1717 nuolatinės LDK kariuomenės etatuose paminėti tik 5 pėstininkų vienetai (regimentai): karališkosios malonybės (gvardijos; 2 batalionai, 8 kuopos), Didžiosios buožės (4 kuopos), Lauko buožės (4 kuopos) ir dvi vengrų (vėliau janyčarų) etmonų apsaugos ir palydos pėstininkų vėliavos. Dar 2 kuopų – LDK maršalo ir Generalinio tribunolo – nebuvo kariuomenės etatuose. Per 1775–76 LDK kariuomenės reformą į pėstininkus buvo pertvarkyti raitelių dragūnų regimentai. Ketverių metų seimas (1788–92) padidino pėstininkų kariuomenę, sukurti artilerijos generolo ir kunigaikščių Radvilų daliniai. Per 1794 sukilimą buvo papildomai sukurta nereguliarių pėstininkų dalinių. Tokie daugiausia kovėsi ir 1830–31, 1863–64 sukilimuose.

1918–40 Lietuvoje pėstininkai buvo pagrindinė kariuomenės rūšis, veikė 3 pėstininkų divizijos (9 pėstininkų pulkai). Per Nepriklausomybės karą (1918–20) kovojo su Sovietų Rusijos, bermontininkų ir Lenkijos kariniais daliniais.

21 a. pradžioje Lietuvos kariuomenėje buvo Motorizuotoji pėstininkų brigada Geležinis Vilkas (2 motorizuotieji ir 2 mechanizuotieji pėstininkų batalionai), nuo 2012 vadinasi Mechanizuotoji pėstininkų brigada Geležinis Vilkas (6 batalionai). 1999–2002 veikė ir nuo 2016 veikia Motorizuotoji pėstininkų brigada Žemaitija (4 batalionai). Pėstininkų kuopos yra Krašto apsaugos savanorių pajėgose (6 rinktinės).

645

2156

2271