Debye Peter Joseph William (Piteris Džozefas Viljamas Debãjus), tikr. Petrus Josephus Wilhelmus Debije 1884 03 24Maastricht 1966 11 02Ithaca (Niujorko valstija), olandų ir Jungtinių Amerikos Valstijų fizikas ir chemikas. Vienas kietojo kūno teorijos kūrėjų. Daugelio akademijų ir mokslo draugijų narys.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1905 baigė Aacheno aukštąją technikos mokyklą, 1908 – Miuncheno universitetą. Ciuricho (1911 ir 1920–27), Utrechto (1912), Göttingeno (1913–20), Leipcigo (1927–33) universitetų profesorius. 1934–39 Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto direktorius. 1940 emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1940–50 Cornellio universiteto Ithacoje profesorius.
Mokslinė veikla ir atradimai
Svarbiausi darbai iš kietojo kūno, kristalų šilumos laidumo, molekulių sandaros, atomo teorijos. 1912 pasiūlė kietojo kūno, kaip izotropinės tamprios terpės, modelį. Suformulavo šiluminės talpos dėsnį (Debye’aus šiluminės talpos dėsnis). Pradėjo vartoti būdingosios temperatūros, vadinamos Debye’aus temperatūra, sąvoką. Išplėtojo dielektrinių kristalų šilumos laidumo teoriją ir dipolinę dielektrikų teoriją. 1913 numatė, kad kristalo gardelės virpesiai difuziškai sklaido rentgeno spindulius. Sukūrė smulkiakristalių medžiagų sandaros tyrimo metodą, pagrįstą rentgeno spindulių difrakcija (Debye’aus ir Scherrerio metodas). 1923 paaiškino Comptono reiškinį. 1926 pasiūlė magnetinio aušinimo metodą. 1932 atrado ultragarsinę šviesos difrakciją. 1923 kartu su Erichu Hückeliu išplėtojo stipriųjų elektrolitų teoriją. Tyrė polimerus.
Peter Joseph William Debye
Apdovanojimai
Nobelio chemijos premija (1936).
Atminimo įamžinimas
P. J. W. Debyeʼaus vardu pavadintas asteroidas nr. 30 852 ir krateris Mėnulyje, t. p. nesisteminis dipolinio momento matavimo vienetas debajus.