Sellars Peter (Piteris Sèlarsas) 1957 09 27Pittsburgh, Jungtinių Amerikos Valstijų režisierius. Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (2006).
Išsilavinimas ir veikla
1980 baigė Harvardo universitetą, vėliau stažavo Japonijoje, Kinijoje, Indijoje. Dirbo (1983–84 Bostono Shakespeare’o, 1984–86 Amerikos nacionalinio teatro Vašingtone) trupėse, buvo festivalių (Los Andželo 1990 ir 1993, Adelaidės menų 2002, Venecijos bienalės Tarptautinio teatro 2003, 250‑osioms W. A. Mozarto gimimo metinėms skirto festivalio Vienoje 2006, Ohajo muzikos festivalio 2016) meno vadovas, Telluride’o kino festivalio (Kolorado valstija) reziduojantis kuratorius. Nuo 1988 dėsto Kalifornijos universiteto Los Andžele Pasaulio menų ir kultūrų bei šokio katedroje; profesorius; prie šio universiteto įkūrė Boecijaus institutą, jo direktorius.
Peter Sellars
Režisūra
1980 išgarsėjo G. F. Händelio operos Orlandas spektakliu (Amerikos repertuarinis teatras Kembridže, Masačusetso valstija), jame pirmą kartą panaudojo vadinamąjį erdvėlaikio perkėlimo metodą (spektaklio siužetas vyksta kosmose). Šis metodas būdingas ir vėlesnei P. Sellarso režisūrai (W. A. Mozarto operų Visos jos tokios 1986, Don Žuanas 1987, Figaro vedybos 1988 spektaklių siužetai perkelti į skirtingus to laiko Niujorko rajonus, Cape Codą). Tarptautinį pripažinimą pelnė novatoriškomis, naujus diskursus atveriančiomis klasikinių kūrinių interpretacijomis, jose abejojama tam tikrais moralės klausimais, nagrinėjama socialinė ir politinė problematika; svarbesni spektakliai: G. F. Händelio Julijus Cezaris (1990), Teodora (1996), Heraklis (2014), C. Debussy Pelėjas ir Melisanda (1995), I. Stravinskio Palaidūno nuotykiai (1996), Karalius Oidipas (1998), Persefonė (2012), W. A. Mozarto Idomenėjas (2003, 2019), Tito gailestingumas (2017), A. Vivaldi Grizelda (2011), P. Čaikovskio Jolanta (2012), H. Purcellio Indijos karalienė (2013), ), L. Janáčeko Laputės gudruolės nuotykiai (2017), R. Wagnerio Tristanas ir Izolda (2018).
P. Sellars. J. Adamso operos Nixonas Kinijoje spektaklio scena (2006, scenografė Adrianne Lobel, kostiumų dailininkė Dunya Ramicova; iš kairės: Trečioji Mao sekretorė – Rebecca de Pont Davies, Džou Enlai – Markas Stone’as, Nansy Tang, Pirmoji Mao sekretorė – Serena Kay, Antroji Mao sekretorė – Alexandra Sherman, Mao Dzedongas – Adrianas Thompsonas, Richardas Nixonas – Jamesas Maddalena, Henris Kissingeris – Rolandas Woodas; Anglų nacionalinė opera Londone)
Itin propaguoja 20–21 a. šiuolaikinę muziką, kaip libretų autorius ir režisierius bendradarbiavo su kompozitoriumi J. Adamsu (operų spektakliai Nixonas Kinijoje 1987, Klinghofferio mirtis 1991, Aš žiūrėjau į lubas ir tada pamačiau dangų 1995, Kūdikis 2000, Daktaras Atomas 2005, Žydintis medis 2006, Kitos Marijos evangelija 2013, Mergaitės iš Auksinių Vakarų 2017). Kiti šiuolaikinių operų spektakliai (tarp jų – ir pasaulinės premjeros): Peterio Maxwello Davieso (1934–2016) Švyturys (1983), O. Messiaeno Šventasis Pranciškus Asyžietis (1992), P. Hindemitho Dailininkas Mathisas (1995), Kaijos Anneli Saariaho (g. 1952) Meilė iš toli (2000), Adriana Mater (2006), Simone aistra (2007), Lieka tik garsas (2017), G. Ligeti Didysis siaubūnas (2017), Claude’o Vivier (1948–83) Kopernikas (2018). Kai kurie P. Sellarso operos spektakliai vertinami kontroversiškai. Režisavo dramos spektaklių (W. Shakespeare’o Periklis, Tyro princas 1983, Otelas 2009, A. Dumas Grafas Montekristas 1985, Sofoklio Ajaksas 1986, Aischilo Persai 1993, Heraklio vaikai 2002, pagal Euripidą), vaidybinių filmų (Daktaro Ramirezo kabinetas / The Cabinet of Dr. Ramirez 1991, Šis kūnas toks neamžinas... / This body is so impermanent... 2021), parašė jiems scenarijų (Karalius Lyras 1987, su kitais, režisierius J.‑L. Godard’as, ir vaidino).
3227