peticija

petcija (lot. petitio – reikalavimas), raštiškas pareiškėjo kreipimasis į valdžios instituciją su reikalavimu spręsti jam ar visuomenei svarbius klausimus. Pareiškėjas gali būti fizinis ar juridinis asmuo, asmenų grupės, neformalios ir visuomeninės organizacijos, kitos grupės. Daugumoje šalių peticija nuo pareiškimo ar skundo skiriasi tuo, kad joje keliami visuomenei svarbūs klausimai ir jiems išspręsti reikia priimti naują teisės aktą arba atšaukti, keisti senąjį. Peticija turi būti surašyta konkrečioje šalyje numatyta forma, specialios institucijos (peticijų komisijos arba komiteto) kreipimąsi turi pripažinti peticija. Įstatymais reglamentuota teisė kreiptis peticijos forma į įvairias institucijas laikoma viena svarbiausių demokratinės valstybės piliečio teisių garantijų. Vakarų pasaulio šalyse peticijos institutas atsirado Anglijoje valdant karaliui Henrikui IV (1399−1413). Iš pradžių tai buvo naujų įstatymų kūrimo procedūros dalis: karaliaus pavaldiniai, pastebėję įstatymų spragas ar jų netinkamumą, siųsdavo peticiją karaliui, vėliau Bendruomenių ar Lordų Rūmams, reikalaudami, kad šie keistų įstatymus. 1689 priėmus Teisių bilį ši pavaldinių (vėliau piliečių) teisė tapo konstitucine norma. Ja plačiai naudotasi 18−19 a., peticijos dažniausiai buvo adresuotos Parlamentui (čartizmas, Liaudies chartija). Piliečių teisė tokiu būdu prisidėti prie įstatymų kūrimo 1791 įtvirtinta ir Prancūzijos konstitucijoje. 1793 konstitucijoje ši norma pripažinta viena pagrindinių piliečio teisių. Šiek tiek pakeista ji paplito daugelyje pasaulio šalių, kur buvo įvesta konstitucinės monarchijos ar respublikinė valdymo forma (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose konstitucijos pirmoji pataisa garantuoja piliečių teisę teikti peticijas vyriausybei). 21 a. pradžioje plėtojantis interneto paslaugų sferai vis populiaresnė tampa elektroninė peticija.

Didžiojoje Lietuvoje

Valsčių, parapijų, kaimų lietuviai 1881–1904 kolektyvines peticijas (apie 100) su vyrų ir moterų pavardėmis ir vardais siuntė Rusijos caro valdžiai, Katalikų Bažnyčios hierarchams, prašydami panaikinti lietuvių spaudos draudimą, leisti ją spausdinti Lietuvoje. 1918 02 16 atkūrus nepriklausomą Lietuvą kolektyvinėmis miestų, parapijų, kaimų, lietuviškų draugijų, pavienių asmenų peticijomis (žinomos 82) Lietuvos Tarybai (nuo 1918 vidurio Lietuvos valstybės Taryba) rėmė jos veiklą ir skatino ją siekti visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Konstituciniu lygiu peticijų teisė pirmą kartą įtvirtinta 1922 Konstitucijos 19 paragrafe: kiekvienas pilietis turi peticijos į Seimą teisę. Šiai teisei realizuoti 1922 sudaryta Seimo Skundų ir peticijų komisija (nuo 1936 Peticijų komisija). Vienas svarbesnių jos veiklos rezultatų buvo išvada, kad valstybėje reikia įsteigti administracinį teismą (idėjos nespėta įgyvendinti). 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme peticijos teisę laidavo 27 straipsnis, 1992 Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – 33 straipsnis, bet ginčai dėl šios teisės įgyvendinimo tvarkos užtruko. Tik 1999 priimtas Peticijų įstatymas (2008 įsigaliojo pakeitimas dėl peticijų teisės įgyvendinimo elektroniniu būdu). Pagal jį, peticijos pareiškėju gali būti Lietuvos pilietis (sukakęs 16 m.) ir Lietuvoje nuolat gyvenantis užsienietis arba jų grupė. Kreipimosi pripažinimo peticija ir jos priėmimo nagrinėti klausimus sprendžia Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės institucijų sudarytos peticijų komisijos. Jos nustato ir laiką, per kurį atitinkamos institucijos privalo išnagrinėti peticiją. Gavęs neigiamą atsakymą pareiškėjas gali jį skųsti Seimui, Vyriausybei ar savivaldybei. 21 a. pradžioje dauguma teikiamų peticijų iš esmės yra administraciniai skundai.

2271

Mažojoje Lietuvoje

Mažojoje Lietuvoje (Prūsijos karalystės dalyje) 19 a. antroje pusėje peticijos paplito kaip lietuvių (lietuvininkų) kovos dėl gimtosios kalbos išsaugojimo, dėl socialinių ir tautinių interesų forma. Nuo 19 a. vidurio kova dėl tikybos mokymo lietuviškai virto kova dėl lietuvių kalbos išlaikymo mokyklose. 1873–76 Prūsijos karalystės Landtago ir Vokietijos imperijos Reichstago įstatymais lietuvių kalbą pašalinus iš visų viešojo gyvenimo sričių (germanizacija), lietuvininkai masiškai įsitraukė į peticijų sąjūdį; jį iš pradžių organizavo ir rėmė vokiečių inteligentija. Tėvai atsisakinėjo vaikus leisti į vokiškas mokyklas, rašė prašymus karaliui ir vyriausybei, prašydami mokyklose palikti lietuvių kalbą.

Peticijas propagavo 1877 pradėtas leisti laikraštis Lietuviška ceitunga. Peticijų rašymas tapo masiškiausia pasipriešinimo prievartinei germanizacijai forma, tačiau jomis buvo įmanoma iš valdžios išprašyti tik neesminių arba laikinų nuolaidų. 1878 12 savaitę su peticija viešėjusi Prūsijos karaliaus ir Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I rūmuose Berlyne didelė lietuvių deputacija terado paguodos, bet ne malonės. 1879 po peticija surinkta 16 340 parašų: iš Ragainės apskrities 4400, Tilžės – 3700, Šilutės – 3000, Lankos (Pakalnės) – 2000, Labguvos – 1500, Klaipėdos – 1230, Pilkalnio – 400, Įsruties – 90 ir Stalupėnų apskričių – 20; šalia ūkininkų pasirašė vyskupas, 5 kunigai ir 9 mokytojai. Nuo 1884 Mažosios Lietuvos mokyklose nebedrausta mokyti tikybos gimtąja kalba ir vyresnėse klasėse, bet tą dalyką lietuvių vaikai privalėjo išmokti ir vokiškai.

1891 sudarytas peticijų komitetas surinko 19 537 parašus ir nusiuntė Prūsijos kulto ir švietimo ministrui K. A. von Zedlitzui (Cėdlicui), bet šis neatsakė. 1895 po peticija (tekstą parašė G. Sauerweinas; komitetą sudarė J. Lapaitis, J. Smalakys, J. Strėkys, J. Griga, J. Birškus, J. Brožaitis, M. Kaitinis ir kiti) surinkti 27 765 (ar 27 773) parašai (nors priešininkai trukdė parašų rinkimą, grasinta baudomis): iš Tilžės apskrities 9518, Klaipėdos – 6228, Šilutės – 4407, Ragainės – 2905, Lankos (Pakalnės) – 2242, Labguvos – 1863, Pilkalnio – 564 ir Geldapės apskričių – 38. Šios peticijos pagrindiniai reikalavimai: mokyti vaikus skaityti, rašyti ir lietuvių kalba, tikybą dėstyti gimtąja kalba, mokytojai privalantys mokėti lietuviškai. Peticiją lietuvių deputacija įteikė Vokietijos imperijos administracijai Berlyne, nes susitikti su imperatoriumi neleista.

1900 peticijos (apie 13 000 parašų) rengimo komitetą sudarė: iš Šilutės rinkiminės apskrities J. Strėkys, iš Klaipėdos – M. Kaitinis, iš Tilžės‑Lankos – D. Zaunius, iš Ragainės‑Pilkalnio – J. Vanagaitis ir kiti. Prūsijos kulto ir švietimos ministras Studtas atsakė, kad nėra priežasties taisyti mokymo įstatymus. Ir 1902, 1904 bei 1907 į Berlyną siųstos trys peticijos t. p. nedavė rezultatų. Manoma, per 33 m. mažlietuviai valdžiai įteikė 18 peticijų, tačiau daugumos jų Prūsijos ir Vokietijos valdžia visai nepaisė. Peticijos kėlė lietuvių tautinį sąmoningumą, juos vienijo (tai liudija 1918 11 30 paskelbtas Tilžės Aktas ir vėlesni įvykiai).

3025