petihòrai, 17–18 a. Lietuvos kariuomenės universali, reguliari vidutiniškai ginkluota tautinės kavalerijos rūšis, lengvieji raiteliai. Dažniausia skirti užbaigti husarų pradėtą pralaužti priešo rikiuotę. Pavadinti pagal Ukrainos vietovę Petihorsk. 17 a. viduryje šio tipo kariniai padaliniai dažniausia vadinti kazokų tipo kavalerija. Petihorai buvo organizuoti į karines formuotes vėliavas; panašiai kaip ir husarai, šarvuoti grandininiais šarvais, skydais, ietimis ir lankais (kovai su turkais), 18 a. – ietimis, palašais ir pistoletais ar karabinais. Po husarų petihorų statusas buvo aukšto lygio, atlyginimai dideli, dėl to jų vėliavų rotmistrais neretai buvo skiriami aukštieji pareigūnai. 1717 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės etate petihorai sudarė kavalerijos didžiausią dalį – 26 vėliavas. Per 1775–1776 reformą visos husarų ir petihorų vėliavos (32) buvo sujungtos į dvi tautinės kavalerijos brigadas po 16 vėliavų; antroji pavadinta Antrąja (Pinsko) petihorų brigada, kurioje buvo apie 380 karių (1789 – jau 1635; 17–32 vėliavos). Ši brigada buvo dislokuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinėse žemėse, Rusijos pasienyje; karo metais būdavo perdislokuojama. Per 1792 karą dalis brigados vėliavų pateko į Rusijos okupacinę zoną ir buvo išformuotos. Paskutinį kartą petihorai kovėsi 1794 sukilime.
2156