petità (lot. petitum < peto – prašau, reikalauju), 16–18 a. asmeniniai bajorų ir korporacijų prašymai, įrašomi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių instrukcijas. Jos sudarydavo 20–70 % visõs instrukcijos – nuo keliolikos iki keliasdešimt struktūriškai specialiai 16–17 a. išskirtų paragrafų. 18 a. instrukcijose nuo bajorijos keliamų bendrųjų reikalavimų petita išskirta tik pavieniais atvejais, bet tradiciškai įrašyta dokumento pabaigoje.
Petitoje bajorai prašydavo atleisti nuo mokesčių jų valdas, kompensuoti patirtus nuostolius, atnaujinti privilegijas ir išsaugoti valdų vientisumą; siūlydavo tinkamai įvertinti asmenų nuopelnus, reikalaudavo atleisti nuo bausmių arba išteisinti; dvasininkijos atstovai reikalaudavo patvirtinti jų fundacijas arba retus miestiečių prašymus. Ne bajorų visuomenės sluoksnių klausimai kelti jau atskirų grupių ar jų atstovų.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių instrukcijos buvo neredaguojamos, todėl neretai keliami bendrieji reikalavimai nesutapdavo ar net prieštaraudavo peticijoms. Bendroji seimelio pozicija būdavo išdėstoma pirmojoje instrukcijos dalyje, o petita – antrojoje.
Petitų svarstymui Abiejų Tautų Respublikos Seimo sesijoje buvo skiriamas specialus laikas, o reikalavimams pritarus, šie būdavo įteisinami konstitucijose. Gausios petitos trukdydavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo darbą, todėl 18 a. antroje pusėje buvo priimami specialūs nutarimai atidėti jų svarstymą (pvz., 1764 Varšuvos karūnaciniame seime priimtas specialus recesas, atidėjęs petitos svarstymą iki kitos Seimo sesijos).
482