Petrà, senovės miestas Vakarų Jordanijoje, apie 30 km į šiaurės vakarus nuo Maano miesto. Petros vietoje gyvenvietė tikriausiai buvo įkurta antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Edomo, 3 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. – Nabatėjų valstybės sostinė. Nuo 3 a. pr. Kr. svarbus prekybos centras prie kelio iš Pietų Arabijos į Viduržemio jūros baseino regioną, iš Egipto į Mesopotamiją. 1 a. po Kr. suklestėjo. 106 užimta Romos; pradėjo smukti. 110, 303 ir 555 nukentėjo per žemės drebėjimus. 12 a. kryžininkų tvirtovė. Vėliau prarado savo reikšmę ir sunyko.
Architektūra
Faraono lobyno fasadas Petroje (apie 1 a.)
Tarpeklyje raudono smiltainio uolose iškirstame mieste (užima apie 3 km2, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985) išliko amfiteatro (1 a. pr. Kr., rekonstruotas apie 106, atkastas 1962) su iškirstais sostais garbingiems asmenims, marmurinėmis Heraklio ir Afroditės skulptūromis (abi apie 1 a., abi Petros muziejuje), vandentiekio, kapaviečių, mauzoliejų (skiriama 10 stilistinių fasado tipų), šventovių (apie 27 m2 ploto dievo Dušaros, deivės Alat, arba Sparnuotųjų Liūtų, baigta 278, su gyvenamosiomis ir darbo patalpomis), gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, tvirtovės (pastatyta valdant Jeruzalės karalystės karaliui Balduinui I, 1100–18) fragmentų. Faraono lobynas (Khazhat al‑Fir’awn, apie 1 a.), šventykla ad‑Dayr (1 a. pabaiga–2 a. pradžia, turi didžiausią iškirstą fasadą – apie 43 × 30 metrų). Petros architektūrai būdinga Sirijos, senovės Egipto, Graikijos ir Romos architektūros bruožai, daugelio pastatų fasadai su frontonais, kolonomis ir piliastrais puoštais portikais.
2271
Archeologiniai tyrinėjimai
Išlikusius miesto fragmentus 1812 atrado šveicarų tyrinėtojas J. L. Burckhardtas. 19 a. 10 dešimtmetyje R. E. Brünnowas ir A. von Domaszewski aprašė daugiau kaip 800 paminklų, iš jų 523 laidojimo paminklus. 1907 paskelbti pirmosios archeologinės ekspedicijos (vadovas A. Musilas) rezultatai. Iki Pirmojo pasaulinio karo vokiečių archeologai tyrė miesto centrą, sudarė jo žemėlapį, pastatams suteikė vardus. Prižiūrimi Jordanijos senienų departamento Didžiąją šventyklą 20 a. pradžioje tyrė A. Musilas, 3 dešimtmetyje – R. E. Brünnowas, A. von Domaszewski, G. Horsfieldas, 1958–92 – Britanijos archeologijos mokyklos mokslininkai (vadovai P. J. Parras ir C. M. Bennetas), 1992–97 Browno universiteto ekspedicija (vadovė M. S. Joukowsky). Nuo 1986 kryžininkų paveldą Petros slėnyje tiria Florencijos universitetas. Radiniai – keramikos dirbiniai, monetos, papuošalai, skulptūros, molinės lentelės su įrašais – saugomi Petros muziejuje.