Petro Povilo Sapiegos portretas ant vėliavos (aliejus ant satino, 1744, nežinomas dailininkas, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Sapiegà Petras Povilas 1701 01 28Dresden 1771 01 23Żylina (Slovakija), Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valstybės bei politinis veikėjas. Kunigaikštis (1768). Jono Kazimiero Sapiegos sūnus. Dėl tėvo ryšių su Rusijos imperatoriaus dvaru Sankt Peterburge P. P. Sapiega 1720 apsigyveno pas imperatoriaus Petro I favoritą Aleksandrą Menšikovą, susižadėjo su jo dukterimi; tuo sutvirtino savo padėtį Rusijos caro dvare, gavo grynųjų pinigų tėvo dvarų Didžiojoje Lenkijoje skoloms apmokėti. Tačiau vedybos neįvyko: 1725 mirusio Rusijos imperatoriaus Petro I žmona Jekaterina I (Marta Skavronska; Šiaurės Lietuvos valstiečio duktė, gimė Livonijoje) P. P. Sapiegai pripiršo savo dukterėčią Sofiją Skavronskaitę. P. P. Sapiega gavo pinigų, žemės valdų Livonijoje ir Naugardo gubernijoje. Pardavęs žemės valdas Rusijoje 1728 grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1732–44 Kunigaikštystės stalininkas, nuo 1744 buvo Smolensko vaivada. P. P. Sapiega – vienas turtingiausių ATR didikų. 1733 mirus ATR valdovui Augustui II buvo konfederacijos, rėmusios ATR naująjį valdovą Stanislovą Leščinskį, vienas vadovų (1734–35). 1741 ir 1745 priklausė opozicijai ATR valdovui Augustui III. Nepritarė įtakingų ATR didikų Čartoriskių Familijos grupuotės politikai, su jais susitaikė tik 18 a. antroje pusėje. 1748–49 vadovavo Didžiosios Lenkijos ir Karališkosios Prūsijos raitelių rinktinei, kuri pirmą kartą nutraukė Lenkijos tribunolo veiklą; taip P. P. Sapiega atkeršijo Čartoriskiams, pasipriešinusiems, kad jis gautų Kaliszo ir Poznanės vaivados pareigas. 1753–54 Lenkijos tribunolo maršalka. Per tarpuvaldį 1763–64 parėmė Stanislovo Augusto Poniatovskio kandidatūrą į ATR valdovo postą. Rusijos kariuomenei pasitraukus iš Didžiosios Lenkijos P. P. Sapiega prisidėjo prie antirusiškos Baro konfederacijos (1768–72). Konfederatams pralaimint 1770 pasitraukė į Dresdeną, vėliau apsigyveno Slovakijoje. Nemokėjo ūkininkauti, turėjo daug skolų, jo valdose kildavo valstiečių maištų, visą laiką ginčijosi dėl turto. 1766 savo dvarus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pardavė. Rusijos Aleksandro Neviškio (1726) ir Lenkijos Baltojo Erelio (1744) ordinai.
L: Polski słownik biograficzny t. 35 d. 1 Warszawa–Kraków 1994.
415