Tarasenkà Petras 1892 12 07Karališkiai (Balninkų vlsč.) 1962 05 17Kaunas, Lietuvos karo veikėjas, archeologas, rašytojas. Pulkininkas (1932).
Veikla
1912 baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1912–14 mokytojavo Alantos ir Tirmūnų (Utenos vlsč.) pradinėse mokyklose. 1915 mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, dalyvavo I pasauliniame kare. 1916 baigė praporščikų mokyklą Sakartvele. Demobilizuotas 1918–19 mokytojavo Pskove, kartu studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute. 1919 grįžus į Lietuvą mobilizuotas į jos kariuomenę, paskirtas Kauno bataliono (nuo 1919 12 01 Septintasis pėstininkų pulkas) atsargos kuopos jaunesniuoju karininku. 1919 dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose (Nepriklausomybės karas) su bermontininkais, 1919–20 – su Sovietų Rusijos, 1920 – su Lenkijos kariniais daliniais. Nuo 1919 11 buvo Kauno bataliono 3 kuopos vadas. 1922 01 baigė Aukštuosius karininkų kursus, birželį paskirtas 1 bataliono, spalį – 2 bataliono vadu.
Petras Tarasenka
Vienas Klaipėdos krašto muziejaus (dabar Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) steigėjų (1924). 1926 paskirtas Karo mokslo valdybos mokymo dalies vedėju. 1929 perkeltas į Karo mokyklą etatiniu lektoriumi, dėstė karo pedagogiką. 1932 paleistas į atsargą.
1930–34 priklausė Valstybės archeologijos komisijai. 1941–44 Kultūros paminklų apsaugos komisijos Archeologijos skyriaus vedėjas, 1944–46 Kariškai istorinio muziejaus Kaune (dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus) direktorius. 1947–58 dirbo Čiurlionio dailės muziejaus Kaune Pirminės kultūros ir Dailės skyriuose moksliniu bendradarbiu.
Tirti objektai
1925–36 kasinėjo Bartkūnų piliakalnį, Berzgainių piliakalnį, Kulionių piliakalnį, Maniuliškių piliakalnį, Mielėnų piliakalnį, Pakačinių piliakalnį, Velikuškių piliakalnius, Paželvių piliakalnį ir Vosgėlių piliakalnį bei Pašušvio kapinyną, sudarė jų topografinius planus. Pirmasis Lietuvoje taikė reljefinę fiksaciją.
Knygos
Parašė Lietuvos archeologinių ir istorinių paminklų pažinimo vadovėlius Gimtoji senovė: ieškojimas, pažinimas ir apsaugojimas (1925 21926), Priešistorinė Lietuva: vadovas krašto praeities tyrimo darbams (1927), studiją Lietuvos piliakalniai (1956), karybos knygelių (Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės 1925, Kariškoji psichologija 1929, Kovotojo mokymas 1929, Kareivio elementorius 1930). Paskelbė apie 100 straipsnių apie Lietuvos piliakalnius, šventvietes ir karybą. Parengė archeologijos paminklų registrą Lietuvos archeologinė medžiaga (1928), informacinį leidinį Užnemunės krašto piliakalniai (išleistas 1997).
Sukūrė Lietuvos istorijos grožinių kūrinių vaikams ir jaunimui: Praeities vartai (1935), Perkūno šventykloje (1939), Didžiųjų Tyrulių paslaptys (1956), Užburti lobiai (1956, rusų kalba 1958, estiškai 1960, latvių kalba 1961), Pabėgimas (1957), Pėdos akmenyje (1958) ir Rambyno burtininkas (1958).
Apdovanojimai
Vyčio Kryžiaus 1 laipsnio ordinas (1920), Lietuvos nepriklausomybės medalis (1928).
-Petras Tarasenka
L: D. Steponavičienė Petras Tarasenka (1892–1962) Vilnius 1996; Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 t. 8 Vilnius 2008.