Petras Vaičiūnas

Vaičinas Petras 1890 07 11Piliakalniai (Jonavos vlsč., Kauno apskr.) 1959 06 07Vilnius, lietuvių rašytojas, teatro veikėjas, vertėjas. Viktoro Vaičiūno brolis. 1914–18 studijavo Petrogrado psichoneurologijos institute ir Petrogrado universitete. Iki I pasaulinio karo su Ukmergės vaidintojais rengė lietuviškus vakarus ir pats juose vaidino. 1918–19 bendradarbiavo su J. Vaičkaus trupe, kuriai parašė pirmąsias pjeses. Lenkijai okupavus Vilnių, pasitraukė į Petrogradą. 1920 grįžo į Lietuvą. 1941–45 Mokslų akademijos bibliotekos Vilniuje direktorius. Okupacijų režimų sąlygomis liko nuoseklus patriotas, todėl buvo ignoruojamas.

Petras Vaičiūnas

Poezija

Ankstyvajai poezijai būdinga folklorizmas (eilėraštis Nurimk, sesut virto populiaria liaudies daina) ir simbolizmas (eilėraščių rinkiniai Rasoti spinduliai 1923, Tekanti saulė 1925), gyvenimo džiaugsmo, gamtos grožio motyvai. Vėlesniuose eilėraščiuose vyrauja tradicinė poetika, gamtos, meilės, darbo, tėvynės temos (rinkiniai Gimtuoju vieškeliu 1927, Saulės lobis 1935). Dažna jo kūrybos tema – Vilnius (eilėraštis Mes be Vilniaus nenurimsim tapo antruoju tautos himnu), pamėgtas įvaizdis – saulė.

Dramaturgija

Nuo 1924 Valstybės teatrui pradėjo rašyti pjeses, daugiausia komedijas ir melodramas, tapo populiariausiu lietuviško repertuaro autoriumi. Sukūrė 20 (suvaidinta 16) dramų. Jos pagrįstos dienos aktualijomis, sceniškos, šmaikštaus dialogo, pritaikytos aktorių amplua, teigiančios pilietiškumo ir dorovės idealus, joms būdinga dinamiškumas, ryški intriga, emocingumas, kai kada – melodramatizmas, deklaratyvumas. Pirmosios pjesės (Pražydo nuvytusios gėlės, pastatyta 1916, išleista 1923, Aukos, pastatyta 1917) – sentimentalios didaktiškos. Poetinių dramų trilogijai Žodžiai ir atbalsiai (išleista 1920), Žemėtos kaukės (išleista 1923), Giedrėjanti sąžinė (1924) būdinga simbolizmo tendencijos, alegoriškumas, abstraktumas. Vėlesnė dramaturgija – daugiausia realistinio pobūdžio, socialinės buitinės ir dorovinės tematikos. Joje sustiprėjo melodramatizmas ir patriotinis patosas. Dramose Sudrumstoji ramybė (pastatyta 1924, išleista 1927), Nuodėmingas angelas (pastatyta ir išleista 1927), Stabai ir žmonės (pastatyta 1928, išleista 1929), Aukso žaismas (pastatyta 1932) vyrauja kūrėjo konfliktas su miesčioniška aplinka, pjesėse nepriklausomybės kovų tema Liepsnojančios širdys (pastatyta 1929, išleista 1936), Sulaužyta priesaika (pastatyta ir išleista 1935) smerkiamas dvaro sulenkėjimas, dramose Naujieji žmonės (pastatyta 1933, 1938, išleista 1937), Tėviškės pastogėj (pastatyta ir išleista 1941) poetizuojamas naujasis Lietuvos kaimas. Dramoje Tikruoju keliu (pastatyta 1933), komedijose Tuščios pastangos (pastatyta 1926, 1964, išleista 1926), Patriotai (pastatyta 1926, 2008, išleista 1927, pavadinimu Ekscelencijos pastatyta 1954), Prisikėlimas (pastatyta 1936, 1956, 1977) kritiškai vaizduojama visuomenės gyvenimo negerovės (veidmainiška moralė, šeimų irimas, karjerizmas, žemų siekių, egoizmo dangstymas patriotinėmis frazėmis), keliami humanistiniai idealai. Dramose Aukso gromata (pastatyta ir išleista 1938), Varpų giesmė (pastatyta ir išleista 1939) vyrauja tautos vienybės idėjos.

Kita kūryba

Dar išleistas rašytojo miniatiūrų ir aforizmų rinkinys Gyvenimo preliudai (1969 ²2000), kūrybos rinktinės Iš tolių beribių (1973), Erdvių ugnys (1980), dramų, publicistikos, laiškų rinkinys Laisvės keliais (1991). Išvertė daugiau kaip 30 dramų (F. Schillerio, O. Wilde’o, J. Słowackio, H. Ibseno, S. Przybyszewskio, M. Maeterlincko, G. Hauptmanno, K. Hamsuno). P. Vaičiūno dramų išversta į čekų, esperanto, estų, jidiš, latvių, lenkų, rusų kalbas.

Apdovanojimai

Gedimino 3 laipsnio ordinas (1937).

R: Dramos ir komedijos 2 t. Vilnius 1971. L: R. Pabarčienė Petro Vaičiūno pasaulis Vilnius 1996.

2329

Petro Vaičiūno paminklas Jonavoje (1990, skulptorius V. Vildžiūnas)