petrãžolės, vienametės, dažniau dvimetės žolės. Priklauso salierinių (Apiaceae) šeimos Petroselinum genčiai. Kilusios iš Viduržemio pajūrio šalių. Vakarų Europoje paplito 4–6 amžiuje. 2 rūšys.
Lietuvoje 16 a. pradėta auginti sėjamoji petražolė (Petroselinum crispum). Dvimetis augalas. Šaknis liemeninė, gelsvai balta. Lapai triskart plunksniškai suskaldyti, lygūs arba garbanoti. Žiedai susitelkę į sudėtinius skėčius, smulkūs, žalsvai gelsvi. Vaisius – skeltavaisis. 1000 sėklų masė 1,2 gramų. Skiriamos lapinių ir šakninių petražolių veislių grupės. Lapinių ir šakninių petražolių veislės skirstomos į 2 pogrupius: garbanotąsias ir lygialapes (lygiais lapais). Pirmaisiais augimo metais susidaro lapų skrotelė, šaknis (šakninių petražolių – verpstiška, lapinių – plona, šakota), antraisiais metais užauga 50–160 cm aukščio šakotas žiedynstiebis su žiedynu. Visas augalas kvapus. Lapuose yra eterinio aliejaus, C ir A vitaminų, mineralinių medžiagų. Lapai ir šaknys vartojami kaip prieskoniai, petražolių preparatai – medicinoje. Petražolės auginamos puveninguose, pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Dauginamos sėklomis. Sėjamos anksti pavasarį eilutėmis (kaip morkos). Paplitusios veislės: lapinių petražolių – ‘Listovaja obyknovennaja’, garbanotųjų petražolių – ‘Moos Krauser’.
sėjamoji petražolė
sėjamoji petražolė: a – žiedynai, b – šaknis ir lapai