Petrogrãdo karnis revoliùcinis komitètas, Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos institucija, įkurta 1917 10 25 oficialiai tam, kad gintų revoliucinį Petrogradą nuo vadinamųjų kornilovininkų.
Nors ne kartą neigė ketinimus užgrobti valdžią, faktiškai buvo legalus Spalio perversmo rengimo karinis operatyvinis štabas, parengė perversmo planą, telkė ir koordinavo jėgas, techniką. Komitetui priklausė keliasdešimt žmonių (tikslus skaičius nežinomas – minima 30–104 asmenys), daugiausiai bolševikai, t. p. kairieji eserai, anarchistai. Formaliai jam (ir jo 5 narių biurui) vadovavo kairysis eseras P. Lazimiras, faktiškai svarbiausius sprendimus priimdavo bolševikai L. Trockis, N. Podvoiskis, V. Antonovas-Ovsejenka. Būstinė – Smolnas.
1917 11 04 komitetas pareikalavo Petrogrado karinės apygardos štabą pripažinti komiteto komisarų įgaliojimus ir pasiskelbė perimantis vadovavimą Petrogrado karinei įgulai (kitą dieną susitarta prie štabo įsteigti konsultacinę instituciją). Iki 1917 11 06 Petrogrado karinis revoliucinis komitetas nusiuntė komisarus į 51 įgulos dalinį, ginklų ir šaudmenų sandėlius, Petropavlovsko tvirtovę, pramonės įmones, geležinkelio stotis, svarbiausias įstaigas, kitus strateginius objektus.
1917 11 07 rytą komitetas, kontroliavęs beveik visą Petrogradą, kreipimesi Į Rusijos piliečius paskelbė, kad nuvertus Laikinąją vyriausybę perima valdžią. Buvo sudarytas Petrogrado karinio revoliucinio komiteto lauko štabas; jam vadovaujant 11 07–08 naktį užimti Žiemos rūmai ir suimta Laikinoji vyriausybė. Petrogrado karinis revoliucinis komitetas tapo ypatingąja valstybinės valdžios institucija (7 jo nariai įėjo į pirmają Sovietų Rusijos vyriausybę). Pirmiausia komiteto pastangomis sovietų valdžia nugalėjo Maskvoje, kituose Rusijos rajonuose: apie 1000 Petrogrado karinio revoliucinio komiteto pasiųstų komisarų ir emisarų rūpinosi vietinių karinių revoliucinių komitetų steigimu, komitetui vadovaujant buvo naikinamas senasis ir kuriamas sovietinis valstybės aparatas.
Petrogrado karinis revoliucinis komitetas, kurio sudėtis ir struktūra ne kartą keitėsi (turėjo štabą, komisarų biurą, spaudos ir informacijos, ginklų, tiekimo, agitacijos, rekvizicijų, tardymo, užsienio ryšių ir kitus skyrius) faktiškai vadovavo visam šalies ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Pamažu jo funkcijas perėmė besikuriantys liaudies komisariatai. 1917 12 18 Petrogrado karinis revoliucinis komitetas paskelbė nutraukiantis veiklą.