petrogrãfija (petro…+ gr graphō – rašau), petrologijos šaka, tirianti ir aprašanti uolienų mineralinę ir cheminę sudėtį, struktūrą, tekstūrą, susidarymą, slūgsojimą, kitimą bei paplitimą Žemės plutoje. Petrografija skirstoma į aprašomąją (tiria uolienų sudėtį ir jas klasifikuoja) ir eksperimentinę (modeliuoja gamtinius uolienų, mineralų ir mineralų asociacijų susidarymo procesus).
Petrografijos šakos skiriamos pagal tiriamų uolienų svarbiausius tipus (magminių uolienų, metamorfinių uolienų ir nuosėdinių uolienų petrografija). Specialūs petrografijos metodai: kristalooptinis (ploni uolienų šlifai tiriami standartiniu poliarizaciniu, Fiodorovo staliuku ir kitais prietaisais), rentgenostruktūrinis ir spektrinis. 20 a. pabaigoje atsiradus skenuojančiam elektroniniam mikroskopui, katodoliuminescencinei ir elektroninio mikrozondo analizėms petrografinių tyrimų galimybės stipriai išsiplėtė. Petrografijos tyrimai pradedami lauko darbų, geologinio kartografavimo, gręžimo metu. Pagal tyrimų rezultatus nustatoma, kokios uolienos sudaro tiriamo regiono geologinę struktūrą ir kokių naudingųjų iškasenų regione gali būti. Petrografija remiasi mineralogijos, geochemijos, tektonikos, naudingųjų iškasenų mokslo duomenimis ir turi daug bendrų tyrimo metodų.
petrografijos lauko darbai (uolienų mėginių ėmimas)
Istorija
19 a. poliarizacinis mikroskopas
Petrografijos mokslo ištakos siekia 19 a. pradžią, savarankiška mokslo šaka tapo 19 a. viduryje, kai 1849 anglų petrografas H. C. Sorby uolienų šlifų tyrimams pritaikė poliarizacinį mikroskopą. Jo naudojimo galimybes išplėtė J. Fiodorovo, A. Michelio-Lévy, V. Nicolio, K. H. F. Rosenbuscho, F. Zirkelio tyrimai. Šiuos metodus apibendrino A. N. Winchellio optinės mineralogijos vadovas Optinės mineralogijos pagrindai (Element of Optical Mineralogy 1909). 19 a. pabaigoje nustatyta, kad uolienų susidarymą lėmė dvi magmos rūšys: rūgštinė ir šarminė. 20 a. pradžioje eksperimentinės petrografijos darbus atliko A. Ginzbergas, F. Levinsonas-Lessingas, vėliau N. L. Bowenas, O. Tuttle’is. Sukurtos mineraloginė (P. Nigglio) ir cheminė (F. Levinsono-Lessingo, K. H. F. Rosenbuscho, A. Zavarickio) uolienų klasifikacijos.
20 a. 4 dešimtmetyje N. L. Bowenas įrodė, kad magma diferencijuojasi kristalizuojantis bazaltinei magmai. Nustatyta, kad granitai susidaro per metasomatinės granitizacijos ir ultrametamorfizmo procesus. 1936 D. Koržinskis pradėjo fizinius-cheminius mineralų paragenetinius tyrimus, pagal kuriuos sukurta metasomatinio zoniškumo teorija, 20 a. 7–8 dešimtmetyje V. Žarikovas, A. Marakuševas sukūrė uolienų mineralinių facijų sistemas. Didelę reikšmę turėjo uolienų lydymosi aukštame slėgyje veikiant vandens garams, anglies dioksidui, vandeniliui tyrimai. G. Afanasjevas tyrė granitų kilmę, magminių formacijų problemas, H. Stille – magmatizmo ir tektonikos ryšį, ypač vandenynų vidurio kalnagūbrių magmatizmą. Kai kurie mokslininkai petrografijos terminą vartoja kaip petrologijos sinonimą.
Lietuvoje
Lietuvoje petrografijos tyrimus, nagrinėdami regioninės geologijos, naudingųjų iškasenų ir kitas problemas, vykdė kelios dešimtys Geologijos valdybos, Vilniaus Universiteto, Geologijos ir geografijos instituto ir kitų organizacijų geologų. 20 a. 3 dešimtmetyje buvo vykdomi kristalinių riedulių petrografiniai tyrimai. 1947 pradėta gręžti giliuosius gręžinius, atodangų tyrimo medžiaga papildyta visų geologinių sistemų uolienų kernu, buvo tiriama uolienų sudėtis, jos aprašomos ir klasifikuojamos. 1956–60 petrografijos tyrimus pradėta diferencijuoti pagal atskiras geologines sistemas. Sistemingus kristalinio pamato uolienų petrografijos tyrimus 7 dešimtmetyje pradėjo Rimantas Gailius ir Viktoras Vasiljevas, vėliau kristalinių uolienų mineralus tyrė S. Marfinas, G. Motuza, G. Skridlaitė, T. Skripkina, A. Vaitiekūnas, A. Žvykas. 1962 P. Suveizdis pateikė viršutinio permo nuogulų bendrą litologinį aprašymą. Pleistoceno morenų litologinius ir riedulių petrografinius tyrimus atliko V. Čepulytė (1968), A. Gaigalas (1962), A. Klimašauskas (1966), Rimvydas Tarvydas (1961). Kvartero juostuotųjų molių telkinius tyrė Vincas Mikaila (1961), devono sistemą V. Narbutas ir Vytautas Vasiliauskas, triaso – J. Kisnėrius. Vykdydami naftos telkinių paiešką ir žvalgybą petrografinius kambro sistemos tyrimus atliko V. Korkutis, L. Laškova, ordoviko ir silūro – P. Lapinskas, J. Laškovas, Gintautas Vosylius.
1417