petrològija (petro… + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), geologijos šaka, tirianti uolienų (ypač magminių ir metamorfinių) sudėtį, fizines ir chemines susidarymo sąlygas, kilmę, struktūrą ir tekstūrą, paplitimą, slūgsojimo ypatumus, kitimą ir irimą. Skirstoma į petrogenezę, petrografiją, petrochemiją, petrofiziką, petrotektoniką, fizinę cheminę, eksperimentinę, techninę ir kosminę petrologiją.
Pagal analitinių tyrimo metodų duomenis petrologija nagrinėja magmoje vykstančius procesus, uolienų pasiskirstymą Žemės plutoje, termodinamines jų susidarymo sąlygas ir kita. Uolienų cheminė sudėtis tiriama cheminės analizės įvairiais metodais: makroelementai nustatomi daugiausia rentgeno fluorescencinės analizės būdu, mikroelementai – spektroskopijos įvairiais būdais. Pagal cheminę sudėtį uolienos skirstomos ir lyginamos tarpusavyje, apskaičiuojama jų mineralinė sudėtis, tikslinama rūšis, nustatoma, kokiu būdu ir kokioje tektoninėje aplinkoje susidarė, modeliuojami susidarymo procesai. Ypač svarbūs atskirų elementų (anglies, švino-urano, kalio-argono) izotopinės sudėties tyrimai. Jais nustatomi uolienos susidarymo procesai (magmos šaltinis, jos raida). Metamorfinių uolienų izotopinė sudėtis padeda nustatyti jų kilmę. Izotopiniais metodais apskaičiuojamas ir uolienų amžius. Uolienų fizikinės savybės tiriamos kietojo kūno fizikos, geofizikos ir petrofizikos metodais.
Eksperimentinė petrologijos laboratorija (1986, Johnso Hopkinso universitetas, Baltimorė, Jungtinės Amerikos Valstijos)
Istorija
Agricolos veikalo De re metallica libri XII (1556) puslapis vaizduojantis rūdinių uolienų gabenimo vežimėlį
Petrologijos užuomazgų būta jau antikos ir viduramžių laikais. Pradėtos apibendrinti ir užrašinėti rūdos ieškotojų ir kasėjų žinios, atsirado uolienų ir jų kūnų pavadinimai, kurių dalis perėjo į dabartinę petrologijos terminiją. Išleistos pirmosios knygos apie Žemės kilmę, vidinę sandarą, geologinių procesų prigimtį: G. Agricolos 12 knygų apie kasybą ir metalurgiją (De re metallica libri XII 1556), A. Kircherio Požemio pasaulis (Mundus subterraneus 1655), J. J. Becherio Požemio fizika (Physica subterranea 1703), V. Lomonosovo Apie žemės sluoksnius (O slojach zemnych 1763). Savarankiška mokslo šaka petrologija tapo 18 amžiuje. Petrologijos raida skirstoma į kelis etapus. 18–19 a. pradžioje – aprašomosios petrologijos etapas; renkami duomenys apie uolienas (makroskopiniai tyrimai), daromos pirmosios išvados apie jų kilmę. Svarbiausias šio etapo laimėjimas – bandymai susisteminti uolienas, jas klasifikuoti (skirstoma į klases, šeimas, rūšis). 19 a. pradžioje–20 a. pradžioje – analitinių priemonių taikymo uolienoms tirti etapas; atrasti ir plėtojami poliarizacinio mikroskopo, cheminės, vėliau rentgenostruktūrinės analizės metodai.
1902 Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai (V. Crossas, D. P. Iddingsas, L. V. Pirssonas ir H. S. Washingtonas) sukūrė galimos uolienų mineralinės sudėties apskaičiavimo būdą pagal analitiškai nustatytą jų cheminę sudėtį. Duomenys apie uolienų cheminę sudėtį ir sandarą leido kurti jų susidarymo modelius, pereiti prie kilmės ir kitų geologinių procesų ryšio aiškinimo (D. Barrow, P. E. Eskola, V. M. Goldschmidtas, P. Niggli, J. J. Sederholmas). 20 a. 3–6 dešimtmečiai – eksperimentinės petrologijos etapas; laboratorijose modeliuojami magmos susidarymo ir kristalizacijos galimi uolienų susidarymo procesai, jų fizikinės, cheminės sąlygos, eigos dėsningumai. Eksperimentinės petrologijos pradininku laikomas D. Hallas (Didžioji Britanija). 20 a. 3 dešimtmetyje N. L. Bowenas, O. Tuttle’is, K. E. Tillis, R Goransonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) pradėjo sistemingai plėtoti šiuos tyrimus. Svarbiausias 20 a. petrologijos veikalas yra N. L. Boweno Magminių uolienų evoliucija (The Evoliution of the Igneous Rocks 1928). Nuo 20 a. 6 dešimtmečio uolienų sudėčiai nustatyti taikomi tikslūs analitiniai metodai (urano-švino, kalio-argono, samario-neodimio, rubidžio-stroncio ir kiti), leidžiantys nustatyti mikroelementų, elementų izotopų kiekius uolienose bei atskiruose mineraluose.
Lietuvoje
Petrologijos pradininku Lietuvoje laikomas J. Lukoševičius, 1909 paskelbęs daugiatomio veikalo Neorganinis Žemės gyvenimas dalį Uolienų gyvenimas (joje nagrinėjama magmatizmas, metamorfizmas, medžiagų apytakos ciklas Žemės plutoje ir kiti petrologijos klausimai). Vėliau petrologinius tyrimus tęsė S. Małkowskis, A. Halicka, tyrinėję Vilniaus krašto riedulius. 1931 B. Rydzewskis ir B. Halickis aprašė Druskininkų gręžinio (pasiekusio kristalinį pamatą) uolienas. Po II pasaulinio karo petrologiniai tyrimai buvo siejami su giliuoju gręžimu. Pavienių gręžinių kerną tyrė A. Gaigalas, A. Papas, I. Polovinkina ir kiti. 7 dešimtmetyje R. Gailius, V. Vasiljevas pradėjo sistemingus petrologinius tyrimus. Vėliau kristalinių uolienų mineralus tyrė A. Vaitiekūnas. 8 dešimtmetyje, vykdant giluminį geologinį Pietų Lietuvos kartografavimą, petrologinius tyrimus atliko S. Marfinas, G. Motuza, T. Skripkina, S. Šliaupa, A. Žvykas, vėliau Lietuvos kristalinio pamato uolienų petrologinius tyrimus Vilniaus universitete, Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institute vykdė G. Motuza, G. Skridlaitė, Laurynas Šiliauskas ir kiti.
1417