Pfalco įpėdinystės karas

Pfálco įpėdinỹstės kãras (Pfalzo įpėdinystės karas), Orleano karas, Prancūzijos karas su Europos valstybių koalicija (Olandija, Šventoji Romos imperija, Ispanija, Švedija, Bavarija, Saksonija), vykęs 1688–97. 1686 07 05 Augsburge valstybės, vėliau įėjusios į minėtą koaliciją, sudarė slaptą gynybinę sąjungą (Augsburgo lyga), nukreiptą prieš Prancūzijos teritorinę ekspansiją Vakarų Europoje. 1689 prie šios sąjungos prisidėjo Anglija, siekianti susilpninti Prancūziją; sąjungą slaptai rėmė popiežius ir italų valstybės. 1685, mirus Pfalco kurfiurstui Karoliui, Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, motyvuodamas Orleano hercogienės (Liudviko XIV brolio žmonos ir Karolio dukters) teisių gynimu, pareiškė pretenzijas į didelę dalį žemių, kurios priklausė Šv. Romos imperijai. 1688 09 Prancūzijos kariuomenė įsiveržė į Pfalcą. Karo veiksmai greitai apėmė ir kitas Vokietijos žemes, t. p. Ispaniją, Olandiją, netgi Airiją, kurioje, siekdami paremti 1688–91 airių sukilimą, išsilaipino Prancūzijos kariuomenės daliniai. Prancūzija laimėjo kelis sausumos kariuomenių mūšius (1690 06 01 Fleuruso, 1692 08 03 Steenkerque’o, 1693 07 29 Neerwindeno), bet 1692 05 29 prie La Hougue’o kyšulio (Lamanšo sąsiauris) jos laivynas pralaimėjo jungtiniam Anglijos ir Olandijos laivynui. Šiaurės Amerikoje karo veiksmai vyko 1689–97; dalyvavo kolonistai prancūzai ir anglai, abi kariaujančias puses remiantys indėnai. Kovos daugiausia vyko dėl brangiųjų kailių prekybos su indėnais kontrolės ir žūklės rajonų šalia Akadijos (dabar Naujoji Škotija) ir Niufaundlando. Pfalco įpėdinystės karas baigėsi 1697 Rijswijko taikos sutartimi; ją sudarė rugsėjo 20 dieną Prancūzijos atskirai pasirašytos sutartys su Anglija, Olandija, Ispanija ir Šv. Romos imperijos imperatoriumi, spalio 30 dieną – su vokiečių kunigaikštystėmis. Šia sutartimi Prancūzija atsisakė daugumos žemių, gautų 1678 Nijmegeno taikos sutartimi, grąžino Ispanijai beveik visas žemes, užimtas Katalonijoje ir Ispanijos Nyderlanduose, imperijai – t. p. kai kurias žemes (Strasbūras ir kitos Elzaso vietovės liko Prancūzijai). Sudarytą taiką nutraukė Ispanijos įpėdinystės karas (1701–14). Pfalco įpėdinystės karas turėjo įtakos linijinės taktikos plėtotei.