Sollers Philippe (Filipas Solèrsas), tikr. Philippe Joyaux 1936 11 28Bordeaux 2023 05 05Paryžius, prancūzų rašytojas. 1960 su M. Pleynet įsteigė žurnalą Tel Quel, kuriame spausdino iki tol prieštaringai vertinamų autorių (de Lautréamont’o, A. Artaud, G. Bataille’o, J. Derrida, M. Foucault) kūrinius. Artimai bendravo su psichoanalitiku J. M. É Lacanu, filosofu L. Althusseru, literatūros kritiku ir teoretiku R. Barthes’u; intelektinę to laikotarpio aplinką vėliau pavaizdavo romane Moterys (Femmes 1983). Kartu su apie žurnalą susibūrusiais jaunais autoriais ieškojo būdų, kaip atnaujinti literatūrą, skelbė meno laisvę egzistuoti bet kokia forma, teksto nepriklausomybę, kurią apibūdino kaip tekstinį rašymą (l’écriture textuelle). Rašomas tekstas tampa savarankiškai egzistuojančia kalbine materija. Domėjosi ir tekstu, ir jo rašymo procesu, analizavo teksto atsiradimą, apmąstė meno paskirtį, menininkų likimus. Teorines pažiūras išdėstė esė rinkiniuose Tarpininkas (Intermédiaire 1963), Logikos (Logiques), Rašymas ir ribinė patirtis (L’Écriture et l’expérience des limites, abu 1968), Apie materializmą (Sur le matérialisme 1974).
Philippe Sollers
Literatūroje debiutavo novele Iššūkis (Le Défi 1957) ir psichologiniu romanu Keista vienatvė (Une curieuse solitude 1958), parašytais tradicine maniera. Romanai Parkas (Le Parc 1961), Drama (Drame 1965), Skaičiai (Nombres 1966), Dėsniai (Lois 1972) iliustruoja tekstinio rašymo galimybes: Drama suskirstyta į 64 sekcijas pagal šachmatų lentos schemą, Skaičiai – į 25 ciklus, kurių kiekvienas apima 4 kadrus (struktūra tarsi atgamina amžiną judėjimą kvadratu). Romane Dėsniai ryšku didelis J. Joyce’o romano Finegano budynė (Finnegans Wake) struktūros poveikis (išvertė kelis J. Joyce’o romano epizodus), tyrinėjamas kalbos, istorijos ir pasąmonės santykis. Vėlesnėje kūryboje vis labiau tolstama nuo tradicinių literatūros formų, atsisakoma skyrybos, sintaksės ir gramatikos taisyklių. Romanuose H (1973), Rojus (Paradis 1981), Lošėjo portretas (Portrait de joueur 1984), Absoliuti širdis (Le Cœur absolu 1987), Prancūziškos kvailystės (Les Folies françaises 1988), Auksinė lelija (Le Lys d’or 1989), Šventė Venecijoje (La Fête à Vénise 1991), Paslaptis (Le Secret 1993), Studija (Studio 1997), autobiografinėse knygose Tikras romanas. Memuarai (Un vrai roman. Mémoirs 2007), Meilės lobis (Trésor d’amour 2011) autorius bando susieti pažangą ir postmodernistinę kultūrą. Dar parašė monografijas Fragonard’o netikėtumai (Les Surprises de Fragonard), Rodinas (Rodin, abi 1987), Watteau ir moterys (Watteau et les femmes 1992), Cézanne’o rojus (Le Paradis de Cézanne 1995), Didvyris Picasso (Picasso le héros 1996), studijų apie D. A. F. de Sade’ą ir kitus rašytojus.
L: R. Barthes Sollers écrivain Paris 1979.
510