Philippus Callimachus (dailininko Veito Stosso bareljefo fragmentas, Dominikonų bažnyčia Krokuvoje)
Callimachus Philippus (lot.; lenk. Filip Kallimach, Filipas Kalimãchas), tikr. Filippo Buonnacorsi 1437 05 02San Gimignano (prie Florencijos) 1496 10 31Krokuva, italų ir lenkų humanistas, politikas, istorikas. Mokėsi Florencijoje ir Venecijoje; Pomponijaus Laeto akademijoje (Roma) pradėjo politinę veiklą. 1468 kaip sąmokslo prieš popiežių Paulių II dalyvis buvo priverstas bėgti. 1470 apsistojo Dunajove pas Lvovo arkivyskupą Grigalių Sanokietį. Popiežiui Sikstui IV sąmokslininkus amnestavus 1472 įsikūrė Krokuvoje, suartėjo su vietos humanistais, dėstė universitete. Netrukus tapo Kazimiero Jogailaičio sūnų (tarp jų – šv. Kazimiero, Jono Albrechto, Aleksandro) auklėtoju (greta Jano Długoszo). 1474 paskirtas valdovo sekretoriumi. Kartu su karaliumi ar karalaičiais dažnai lankėsi Lietuvoje. Su diplomatinėmis užduotimis važinėjo į Veneciją, Romą, Florenciją, Konstantinopolį, Grazą, Budą.
1490–92 dėjo pastangas Joną Albrechtą karūnuoti Vengrijos karaliumi. Jį išrinkus Lenkijos karaliumi 1494 tapo įtakingu patarėju. Dėl Jonui Albrechtui skirtų vadinamųjų Kalimacho patarimų (Consilia Callimachi, parrašyta apie 1492, išleista 1887, lenkų k. Rady Kallimacha 1847), kuriuose išdėstyti stiprios vienvaldystės principai, autentiškumo nesutariama.
Veikalai: Apie Lvovo arkivyskupo Grigaliaus Sanokiečio gyvenimą ir papročius (De vita et moribus Gregorii Sanocei archiepiscopi Leopoliensis, parašyta apie 1476, išleista 1835 ir 1893), Karaliaus Vladislovo arba pralaimėjimo prie Varnos istorija (Historia de rege Vladislao seu clade Varnensi, parašyta apie 1487, išleista 1518), Attila (išleista veikiausiai 1489). Kardinolo Z. Oleśnickio biografijos (Vita et mores Sbignei cardinalis, parašyta apie 1480, išleista 1893 ir 1962, lietuvių k. fragmentai 1986) intarpe aprašė lietuvių kilmės teoriją (skeptiškai žvelgė į romaniškąją, išdėstė nuomones dėl lietuvių kildinimo iš galų ir bosporėnų) bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto santykius su kardinolu. Parašė retorikos vadovėlį, epigramų, elegijų, proginių eilių ir kalbų, biogramų (Jano Długoszo ir kitų), panegirikų, memorialų, hagiografinių apybraižų, svarstymų apie turkų grėsmę ir santykius su jais, laiškų. Dauguma jo raštų išleista tik 19–20 amžiuje.
L: J. Garbacik Kallimach jako dyplomata i polityk Kraków 1948.