Phillipso kreivė

Phillipso kreivė: 1 – trumpuoju laikotarpiu, 2 – ilguoju laikotarpiu

Phillipso kreivė (Flipso kreiv), nedarbo lygio ir nominaliojo darbo užmokesčio (kartu ir infliacijos) atvirkštinio ryšio grafinė išraiška. 1958 A. W. Phillipsas, išanalizavęs nedarbo lygio ir nominaliojo darbo užmokesčio pokyčius Didžiojoje Britanijoje 1861–1957, nustatė, kad mažėjant nedarbo lygiui ekonomikoje didėja nominalusis darbo užmokestis: ΔW_t = –α∙U_t, kur ΔW_t – nominaliojo darbo užmokesčio pokytis t laikotarpiu, U_t – nedarbo lygis t laikotarpiu, α – statistiškai nustatytas koeficientas, kuris parodo nedarbo lygio ir nominaliojo darbo užmokesčio pokyčio priklausomybę. Mažėjant nedarbui šalyje didėja darbo jėgos paklausa, darbdaviai turi didinti darbo užmokestį, kad išlaikytų kvalifikuotus darbuotojus. Ir priešingai, kai nedarbo lygis didėja, darbuotojai yra priversti dirbti už mažesnį darbo užmokestį, kad išsaugotų darbo vietas.

Phillipso kreivę modifikavo M. Friedmanas ir E. Phelpsas, kurie A. W. Phillipso nustatytoje priklausomybėje nominaliojo darbo užmokesčio pokytį (ΔW) pakeitė infliacijos tempu (I), nes darbo užmokesčio didėjimas lemia prekių ir paslaugų paklausos bei jų kainų didėjimą. Optimali šalies ekonomikos būklė pasiekiama esant natūraliajam nedarbo lygiui (apie 6 %): šiuo atveju infliacija lygi 0 %, ekonomika yra pusiausvyroje ir šalyje sukuriamas visiško užimtumo bendrasis vidaus produktas. Judant kreive aukštyn nedarbo lygis tampa mažesnis už natūralųjį, bet atsiranda infliacija; judant kreive žemyn ir stabdant infliaciją didėja nedarbo lygis. Vyriausybė, reguliuodama visuminę paklausą, gali pasiekti bet kokį norimą Phillipso kreivės tašką, t. y. tokį infliacijos ir nedarbo lygio derinį, kuris geriausiai atitiktų visuomenės interesus.

20 a. 8 dešimtmečio stagfliacija išsivysčiusiose Vakarų šalyse parodė, kad Phillipso kreivė nėra universalus ekonominis dėsnis, tinkantis visiems atvejams, nes ekonomikoje vienu metu gali didėti ir nedarbo lygis, ir kainos. M. Friedmano nuomone, A. W. Phillipso nustatyta atvirkštinė infliacijos ir nedarbo lygio priklausomybė egzistuoja tik trumpuoju laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu infliacijos pokyčiai (t. p. ir dėl vyriausybės pastangų sumažinti nedarbą didinant visuminę paklausą) neturi įtakos potencialiam BVP ir nedarbo lygiui, nes šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Ilgojo laikotarpio Phillipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliajame nedarbo lygyje, kurio sumažinti neįmanoma.

2687