pianinas

piannas (it. pianino – tylutėliai), muzikos instrumentas – skambinamas smūgiu chordofonas.

Konstrukcija

pianinas

Konstrukcija panaši į fortepijono, tik stygos ištemptos vertikalioje plokštumoje. Turi stačiakampį korpusą, maždaug 7 oktavų diapazono (A₂–c⁵) horizontalią klaviatūrą, ketaus rėmą, kryžmai ištemptas stygas, plaktukėlių ir dusliklių (dempferių) mechaniką, dešinįjį pedalą duslikliams pakelti ir kairįjį pedalą garsui prislopinti. Pianinai būna įvairių dydžių. Labiausiai paplitę kabinetiniai pianinai (1,25–1,4 m aukščio). Gaminami ir mažieji pianinai (1–1,1 m aukščio, sutrumpinta mechanika), minipianinai (0,85–0,9 m aukščio, mechanika žemiau klaviatūros), koncertiniai pianinai (gaminami retai, iki 1,6 m aukščio). Pianino garsai, ypač žemajame registre, silpnesni už fortepijono; mechanika ne tokia jautri kaip fortepijono. Pianinas labiausiai naudojamas buitiniam muzikavimui.

Istorija

Pianino pirmtakai – vadinamieji lyros ir žirafos pavidalo vertikalūs fortepijonai. Dabartinio pianino prototipu laikomas 1800 J. Hawkinso (Jungtinės Amerikos Valstijos) pagamintas portatyvinis fortepijonas su metaliniu rėmu beveik iki grindų. Po daugybės tobulinimų 19 a. viduryje pianinas įgavo šiuolaikinį pavidalą ir konstrukciją.

Pianinai Lietuvoje

Lietuvoje pianinai pradėjo plisti 19 a. antroje pusėje, daugiausia iš Vokietijos. Nuo 1858 Vilniuje prie J. Zawadzkio knygyno veikė jo sūnaus F. Zawadzkio (mirė 1891) muzikos instrumentų parduotuvė, kuri prekiavo F. Zawadzkio padirbtais pianinais (vienas jo 19 a. antroje pusėje padirbtas pianinas yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje). Prieš II pasaulinį karą pianinai Lietuva dirbti ir Kaune (vienas jų yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje). Naudojami Baltarusijoje, Čekijoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje pagaminti pianinai.

C. Ehrlich The Piano: A History Oxford 1990.

1860