pdžinas (angl. pidgin), primityvi kalba, sukurta iš kitų kalbų mišinio skirtingomis kalbomis kalbančiųjų teritorijoje. Termino kilmė, manoma, yra kinų kalbos žodžio ‘verslas’ ir panašiai skambančio anglų kalbos žodžio pigeon (‘balandis’) kontaminacija. Pidžinas yra maišytos supaprastintos gramatinės sandaros ir skurdaus (iki 1000–1500 žodžių) žodyno kalba; pidžinui priklauso ir lingua franca.
Pidžino sąvoka atsirado 19 a. viduryje iš anglų kalbos formos (pigeon English), vartota Kinijoje kaip pagalbinė vietinių gyventojų ir europiečių bendravimo priemonė. 20 a. pradžioje pidžinais vadintos ir kitos primityvios maišytos (iš 2–3 ir daugiau kalbų) kalbos. Pidžinas gali virsti kreolinėmis kalbomis, jei jos tampa gimtosiomis, pvz., bislama Vanuatu ir Naujoje Kaledonijoje, tok pisinų (< anglų talk pidgin) Papua Naujojoje Gvinėjoje. Ilgainiui pidžiną dažniausiai nustojama vartoti. Tarp tokių mirusių pidžinas yra Kiachtos primityvi kalba, sudaryta iš rusų kalbos leksikos ir kinų kalbos gramatikos, 19 a. pab.–20 a. pr. vartota Tolimuosiuose Rytuose Rusijos ir Kinijos pasienyje; rusų ir norvegų rusonorskas, nuo 18 a. vidurio iki I pasaulinio karo pradžios vartota kaip pagalbinė kalba Rusijos ir Norvegijos pasienyje (plg.: Kak sprek? Moje niet forsto ‘Ką sakai? Aš nesuprantu’). Šiuolaikinio pidžino pavyzdys – fanagalas, vartojamas Pietų Afrikoje; jo pagrindą sudaro zulų kalba (apie 70 % žodyno), maišyta su anglų, afrikanų ir bantų kalbomis. Dabartinę anglų kalbą istoriškai t. p. galima laikyti pidžinu, nes daugiau kaip 50 % jos leksikos yra prancūzų ir lotynų, apie 30 % – vakarų germanų ir skandinavų kilmės, t. p. nemažai graikų ir keltų kilmės žodžių. Pidžino elementų iki 1991 buvo randama Rytų Lietuvoje, lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių kalbų kontaktų zonoje (plg.: s’avodn’a barzo zimna, reikia adet’ kepurę).
1468