piemuõ, žmogus, ganantis gyvulius.
Manoma, piemenų Lietuvos teritorijoje būta jau trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų, kai pradėta verstis gyvulininkyste. 19 a.–20 a. pradžioje piemenys dažniausiai būdavo kaimo valstiečių vaikai arba paaugliai (dažniausiai 8–15 m. berniukai), ganantys paeiliui iš kiekvieno ūkio. Gatvinių kaimų bendrai ganomų gyvulių piemenims prižiūrėti buvo samdomas piemenų vyresnysis – kerdžius. Vasarą ir rudenį arklius, iki 20 a. pradžios kartais ir ariamuosius jaučius ganydavo (ganymas) naktimis (naktigonė). 20 a. pirmais dešimtmečiais dar buvo paplitę nuo seno išlikę įvairūs piemenų būrimai pavasarį pirmą dieną išgenant galvijus, papročiai (laistymas vandeniu po pirmo išginimo), šventės (sambaris). Piemenys ganydami prasimanydavo žaidimų, drožinėdavo. Rudenį norėdami greičiau baigti ganiavą dažniausiai per šv. Martyną (11 11) kviesdavo žiemą – aplink sniegą simbolizuojančius baltus beržus vesdavo baltas ožkas, vainikuodavo ožius.
kaimo piemenys (fotografas Stasys Vaitkus, 1938; © Šiaulių Aušros muziejus)
Kaimams išsiskirsčius į vienkiemius daugėjo samdomų piemenų. Stambių valstiečių (ypač neturinčių vaikų) ūkiuose kartais buvo samdomi du piemenys, dažniausiai vaikai: vyresnysis ganė galvijus, jaunesnysis (6–9 m. amžiaus) – kiaules ir žąsis. Jaunesnysis dažnai ganydavo tik už maistą ir drabužius. 1937 Lietuvoje buvo samdoma apie 31 000 piemenų.
Po Antrojo pasaulinio karo iki 20 a. 7–8 dešimtmečio suaugę piemenys dažniausiai rudenį ganė kolūkių gyvulius.
piemenys