„Pienocentro“ rmai, 20 a. pirmos pusės modernizmo architektūros paminklas Kaune, Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvių sankirtos pietryčių pusėje. Rūmams suteiktas Europos paveldo ženklas (2014). Su Kauno modernizmo architektūros kitais objektais – pasaulio paveldo vertybė (nuo 2023).
Architektūra
Pienocentro rūmai Kaune (centre; 1934, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, inžinieriai P. Markūnas, Saliamonas Milius)
Pastatas funkcionalizmo bruožų, atspindintis 20 a. 4 dešimtmetyje susiklosčiusią kaunietiško modernizmo kryptį. Kompaktiško plano, kampinis, sudarytas iš 2 korpusų: penkių aukštų pagrindinis korpusas ir nedidelis dviejų aukštų korpusas uždarame kieme (buvo numatytas sargo būstui); rūsys išdėstytas po visu sklypo plotu. Rūmų architektūroje derinami modernizmo (santūrūs horizontaliomis langų eilėmis ir pagal pastato tūrį lenktais kampiniais langais skaidyti fasadai, šviečiantis stiklo stogelis) ir klasikinės (prabangi apdaila, stambus profiliuotas karnizas, šlaitinis stogas, rizalitai pagrindinių fasadų šonuose) architektūros bruožai. Solidaus monumentalumo rūmams suteikia šviesus granitinis pagrindinių fasadų (šiaurinio ir vakarinio) tinkas ir su juo spalviškai kontrastinga juodo poliruoto labradoro apdaila, kuria padengtas I aukšto fasadas. Sienos plytų mūro, sutvirtintos metalo kolonomis, stogas dengtas čerpėmis. Patalpų planavimas mišrus, pritaikytas kiekvieno aukšto numatytoms funkcijoms. Netaisyklingo ovalo formos pagrindinėje laiptinėje buvo įrengtas šveicariškas liftas, kuris 21 a. buvo pakeistas nauju. Autentiški interjerai neišlikę.
Rūmų vieta vienoje iš svarbiausių tuometės laikinosios sostinės sankryžų, monumentalus jų tūris, moderni architektūrinė raiška ir su viena iš pagrindinių tuomečių šalies pramonės šakų (maisto pramonė) susijusi funkcija pastatą pavertė vienu iš miesto ir šalies pažangos simbolių.
Istorija
1931 uždarą bendrovės Pienocentras daugiafunkcio pastato konkursą laimėjo architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis. Prie pastato projektavimo prisidėjo ir architektas K. Reisonas. Gelžbetonines karkaso konstrukcijas projektavo inžinieriai P. Markūnas ir Saliamonas Milius; rūmų statybos rangovai – Leonas Markovičius ir Jechielis Kaplanas. Statyba užbaigta 1932, dalis įrengimo darbų užtruko iki 1934. Rūmų projektas 1937 pasaulinėje parodoje Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime (Exposition internationale des Arts et Techniques dans la Vie Moderne) Paryžiuje apdovanotas bronzos medaliu ir garbės diplomu.
I pastato aukšte veikė Pienocentro valgykla, krautuvė ir užkandinė. Likusios šio aukšto patalpos buvo numatytos nuomoti komercinio pobūdžio įstaigų veiklai: I ir II aukšto patalpose veikė moderniausiai Kaune įrengta Juozo Muralio kirpykla (interjero projektą parengė architektas A. Funkas). II ir III aukšto dalis buvo skirta administracinėms funkcijoms: pagal projektą II aukšte numatyta įrengti bendrovės eksporto skyrių, direktoriaus ir mašinininkių kabinetus, III aukšte – buhalteriją, prekybos ir techninius skyrius, posėdžių salę ir kita. IV–V aukšte buvo įrengti butai: 1932 juose gyveno ministras pirmininkas J. Tūbelis su šeima, krašto apsaugos ministras B. Giedraitis, Vasario 16 Akto signataras, kunigas V. Mironas, vėliau – užsienio reikalų ministrai J. Urbšys, D. Zaunius su žmona V. Jonušaite. Rūsyje įrengta bendrovės laboratorija su modernia pieno apdorojimo ir pieno produktų gamybos įranga.
Juozo Muralio kirpyklos Kaune interjeras (architektas A. Funkas; 20 a. 4 dešimtmečio nuotrauka)
Juozo Muralio kirpyklos Kaune interjeras (architektas A. Funkas; 1937 nuotrauka)
Pienocentro rūmai Kaune (1934, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, inžinieriai P. Markūnas, Saliamonas Milius)
1940 SSRS nacionalizavus bendrovę Pienocentras 1946 pastatas perduotas Žemės ūkio akademijai, buvusiose J. Muralio kirpyklos patalpose po II pasaulinio karo vis dar veikė kirpykla. 1964–2014 pastatą valdė Kauno politechnikos institutas (dabar Kauno technologijos universitetas); jame veikė Radioelektronikos (1964–69), Inžinerinės ekonomikos fakultetas (nuo 1969; 1992 pervadintas į Vadybos, 1999 – į Ekonomikos ir vadybos fakultetą). 1982–83 I aukšto patalpose pradėjo veikti pieno kavinė (architektas Vladas Dudzinskas) ir pieno baras (architektas Jonas Maciulevičius). 2018 Kauno technologijos universitetas rūmus pardavė, juose įsikūrė privati mokykla su I ir dalyje II aukšto tebeveikiančiomis smulkiomis komercinėmis įstaigomis.
3294