Pierre Curie
Curie Pierre (Pjeras Kiur)1859 05 15Paryžius 1906 04 19Paryžius, prancūzų fizikas, vienas radioaktyvumo mokslo kūrėjų. I. Joliot‑Curie tėvas. Paryžiaus mokslų akademijos narys (1905).
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1877 baigė Paryžiaus universitetą; 1878–83 dirbo jame. 1882–1904 – Fizikos ir pramoninės chemijos mokykloje. 1900 pradėjo dėstyti Paryžiaus universitete; profesorius (1904).
Mokslinė veikla ir atradimai
Darbai iš kristalų fizikos, magnetizmo, radioaktyvumo. 1880 su broliu mineralogu Pauliu-Jacquesʼu Curie atrado tiesioginį ir atvirkštinį pjezoelektrinį reiškinį. Sukonstravo iki šiol naudojamas vadinamas Curie ir Chèneveau magnetines svarstykles. 1884–85 išplėtojo kristalų susidarymo teoriją (suformulavo kristalų augimo bendrąjį principą), tyrė jų simetrijos dėsnius. Ištyrė kūnų magnetines savybes kintant jų temperatūrai. 1895 nustatė, kad diamagnetikų magnetinis jautris nepriklauso nuo temperatūros, o paramagnetikų – atvirkščiai proporcingas jai (Curie dėsnis). Atrado, kad viršijus tam tikrą temperatūrą (Curie temperatūra) išnyksta geležies feromagnetinės ir šuoliškai pakinta kai kurios kitos savybės. 1897 pradėjo tirti radioaktyvumą. Su žmona M. Curie atrado polonį (1898) ir radį (1899), aptiko indukuotąjį radioaktyvumą (1899), tyrė radioaktyviąją spinduliuotę. 1901 nustatė šios spinduliuotės fiziologinį poveikį (lėmė radžio terapijos pagrindų sukūrimą).
P. ir M. Curie savo laboratorijoje apie 1904
1903 pradėjo vartoti radioaktyviųjų branduolių pusamžio (pusėjimo trukmės) sąvoką. Suorganizavo pramoninę radžio gamybą iš urano rūdos. 1904 su J. Dewaru įrodė, kad radioaktyviojo skilimo metu iš radono susidaro helis.
Mirties aplinkybės
Tragiškai žuvo gatvėje partrenktas arklių ekipažo sniego audros metu.
Apdovanojimai
Nobelio fizikos premija (1903, su M. Curie ir A. H. Becquereliu).
Atminimo įamžinimas
P. Curie vardu pavadintas cheminis elementas kiuris, asteroidas nr. 7000, krateriai Mėnulyje ir Marse.