Pierre‑Paul Prud’hon

Prud’hon Pierre‑Paul (Pjeras Polis Priudònas) 1758 04 04Cluny 1823 02 16Paryžius, prancūzų tapytojas. Nuo 1774 dailės mokėsi Dijone, nuo 1780 – Karališkojoje akademijoje Paryžiuje. 1784–1788 Romoje studijavo antikinę dailę, kopijavo žymiausių renesanso tapytojų kūrinius. Ankstyvajai kūrybai įtakos turėjo neoklasicizmo dailė, Correggio tapyba, Leonardo da Vinci sfumato tapybos technika. Portretuose vaizdavo atsipalaidavusius, ramiai sėdinčius ar stovinčius žmones (Jauna moteris 1791). Bendravo su Stendhaliu, E. Delacroix, J.‑F. Millet ir Ch. Baudelaire’u. Nuo 1801 būdamas imperatoriaus Napoleono I rūmų dailininku, nutapė dvariškių, Bonapartų šeimos idealizuotų portretų (Joséphine’os de Beauharnais portretas 1805) ir grupinių kompozicijų (Napoleono ir Pranciškaus II susitikimas 1812). 1802–1821 dirbo su savo mokine M.‑F. C. Mayer‑Lamartinière, nutapė religinių (Nukryžiavimas 1822), mitologinių ir alegorinių kompozicijų (Teisingumas ir dieviškasis kerštas, persekiojantys nusikaltimą 1808). Freskomis dekoravo Šv. Julijaus otelio (1801), Luvro (1801 ir 1803) interjerus, nupiešė aktų, portretų (M.‑F. C. Mayer‑Lamartinière, 1804). Plėtojo neoklasicizmo, romantizmo, realizmo raiškos priemones, kūriniams būdinga dinamiška kompozicija, aiškios, elegantiškos formos, chiaroscuro.