Rosanvallon Pierre (Pjeras Rozanvalònas) 1948 01 01Blois, prancūzų sociologas, politikos teoretikas, filosofas, istorikas. Dr. (1979).
Išsilavinimas ir veikla
1969 baigė Aukštąją prekybos mokyklą Paryžiuje. 1969–72 Prancūzijos demokratinės darbo konfederacijos patarėjas ekonomikos klausimais, 1973–77 jos leidžiamo žurnalo CFDT Aujourdʼhui vyriausiasis redaktorius. 1978–83 dėstė Paryžiaus 9 universitete, 1983–89 – Aukštojoje socialinių mokslų mokykloje Paryžiuje, nuo 1989 jos studijų direktorius, 1992–2005 vadovavo jos Sociologinių ir politinių tyrimų centrui. Nuo 2001 dėsto Collège de France.
Pierre Rosanvallon
Tyrimų sritys ir idėjos
Daugiausia tyrinėja intelektinę demokratijos istoriją, valstybės ir visuomenės politinių santykių istoriją, ideologijų, socialinio teisingumo klausimus. Tyrinėdamas liberalizmo ir laisvosios rinkos ideologijos įsigalėjimą ir visuomeninės sutarties teorijos įtakos silpnėjimą teigė, kad neįmanoma pašalinti politinės sferos (politinio įsikišimo ir reguliavimo, politinių debatų ir organizacijų bei pilietinio aktyvumo) – ekonominių mainų mechanizmas negali reguliuoti visuomenės gyvenimo ir negali būti jo modelis. Nagrinėdamas atstovaujamosios demokratijos krizę apibrėžė dvi pilietinio aktyvumo sritis – pasitikėjimo (pilietinio atstovų išrinkimo) ir nepasitikėjimo (kontrdemokratijos; demonstracijų, nevalstybinių judėjimų, aktyvumo socialiniuose tinkluose ir kita). Pasak P. Rosanvallono, kontrdemokratijos sritis, nors žymiai mažiau institucionalizuota ir mažiau nagrinėjama politikos moksluose, labai svarbi demokratijai funkcionuoti, nes atlieka tris funkcijas, apsaugančias nuo korupcijos ir diktatūros: priežiūros, kad valdžia nenukryptų nuo tarnavimo bendrajam gėriui; kritikos ir pasipriešinimo; analizės ir ekspertinio vertinimo.
Veikalai
Parašė veikalus Utopinis kapitalizmas: Ekonominės ideologijos kritika (Le capitalisme utopique: Critique de idéologie economique 1979), Prancūzų valstybė nuo 1789 iki mūsų dienų (L’État en France de 1789 à nos jours 1990), Naujas socialinis klausimas: Gerovės valstybės permąstymas (La nouvelle question sociale: Repenser l’État-providence 1995), Prancūziškas politikos modelis: Pilietinė visuomenė prieš jakobinizmą nuo 1789 iki mūsų dienų (Le modèle politique français: La société civile contre le jacobinisme de 1789 à nos jours 2004), Mūsų intelektinė ir politinė istorija (Notre histoire intellectuelle et politique 2018), veikalų trilogijas apie prancūzų demokratijos istoriją Piliečio karūnavimas (Le sacre du citoyen 1992), Nesurasta tauta (Le peuple introuvable 1998), Neužbaigta demokratija (La démocratie inachevée 2000) ir apie demokratijos transformacijas 21 amžiuje Kontrdemokratija: Politika nepasitikėjimo amžiuje (La contre-démocratie: La politique à l'âge de la défiance 2006), Demokratinis legitimumas (La légitimité démocratique 2008), Lygiųjų visuomenė (La société des égaux 2011).