Teilhard de Chardin Pierre (Pjeras Tejãras de Šardènas) 1881 05 01Orcines (prie Clermont-Ferrand’o) 1955 04 10Niujorkas, prancūzų filosofas, katalikų teologas. Krikščioniškojo evoliucionizmo atstovas. Jėzuitas (1899). Prancūzijos mokslų akademijos narys (1950). Dr. (1920). 1911 baigė Dvasinę seminariją Didžiojoje Britanijoje, įšventintas kunigu. 1914–19 dalyvavo I pasauliniame kare. 1920–23 dėstė Katalikų institute Paryžiuje. 1922–26 studijavo geologiją, botaniką ir zoologiją Sorbonoje. 3–4 dešimtmetyje dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Azijoje, Afrikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1929 su kitais Kinijoje atrado sinantropo griaučius. 1939–45 gyveno Pekine, nuo 1951 – Niujorke.
Pierre Teilhard de Chardin
Pažiūroms turėjo įtakos H. Bergsonas, J. Böhme, B. Pascalis, G. W. F. Hegelis, Ch. R. Darwinas. Pagrindiniuose veikaluose Žmogaus fenomenas (Le Phénomène humain, parašytas 1940, išleistas 1955, lietuviškai 1995), Dieviškoji terpė (Le Milieu divin, parašytas 1927, išleistas 1957) jungė mokslo ir tikėjimo tiesas. Tomizmo teologijos pagrindiniu trūkumu laikė statiškumą ir rūpinimąsi tik atskiru individu. Anot P. Teilhard de Chardino, žmoniją reikia suvokti kaip kolektyvinį subjektą, nedalų organizmą, turintį vieną sąmonę. Pasaulio kūrimą tapatino su evoliucija. Teigė, kad žmogus yra pats tobuliausias evoliucijos padarinys. Suprasti žmogų, pasak P. Teilhard de Chardino, reiškia sužinoti, kaip atsirado pasaulis ir kaip jis plėtosis ateityje. Skyrė visatos evoliucijos 3 pakopas: litosferą (iki gyvybės atsiradimo), biosferą (gyvybės) ir noosferą (žmogaus fenomeno). Evoliucija turi kryptį ir prasmę, peržengus noosferą, aukščiausioje sąmonėje pasiekiama jos viršūnė; tai tapatino su omegos tašku – Jėzumi Kristumi. Visuomenės evoliucija, anot P. Teilhard de Chardino, vyksta visiems individams susiliejant į organišką bendruomenę Jėzuje Kristuje. Šią integraciją skatina krikščioniškoji meilė. Kurdama žmonijos dvasinę vienovę evoliucija įveikia blogį – asmenybių individualizmą. Neigė dualizmą, materializmą ir spiritualizmą, teigė monistinę materijos ir dvasinio prado vienybę. Dvasinis pradas egzistuoja jau molekulėje ir atome, gyvoje materijoje įgauna psich. formą, žmoguje tampa savimone. Iš pradžių P. Teilhard de Chardino mokymas Bažnyčios nebuvo pripažintas, veikalai drausti spausdinti, vėliau P. Teilhard de Chardino įtaka teologijai padidėjo. Kiti svarbiausi veikalai: Žmogaus atsiradimas (L’Apparition de l’homme), Žmogaus vieta gamtoje (La Place de l’homme dans la nature, abu išleisti 1956), Žmogaus ateitis (L’Avenir de l’homme, išleistas 1959), Žmogiškoji energija (L’Énergie humaine, išleistas 1962), Mokslas ir Kristus (Science et Christ, išleistas 1965).