pietà (it. < lot. pietas – pamaldumas, gailestingumas), Dievo Motinos, laikančios ant kelių nuo kryžiaus nuimto mirusio Jėzaus Kristaus kūną, ikonografinis tipas. Pieta atsirado veikiant evangelijai pagal Joną, 13–14 a. mistinei literatūrai, šv. Brigitos raštams, kuriuose ji aprašo Kristaus Kančios regėjimus, ir šv. Bonaventūros tekstams, kuriuose pateikiami gedinčios Švč. Mergelės Marijos įvaizdžiai.
Michelangelo. Pieta Šv. Petro bazilikoje Vatikane (marmuras, 1499)
Kartais į kompoziciją įtraukiamos ir kitos šventųjų figūros (šv. Marija Magdalietė, šv. Jonas, šv. Juozapas Arimatietis, šv. Nikodemas). Vienas iš trijų (be Mater Dolorosa ir Stabat Mater) dažniausių gedinčios Švč. Mergelės Marijos siužetinių atvaizdų. Labiau paplitusi skulptūroje. Pietos ikonografinis tipas išpopuliarėjo 13–17 amžiuje. Ankstyviausi pavyzdžiai susiklostė viduramžių Šiaurės Europoje – 13 a. Vokietijos dailėje. Medinės, dažniausiai žmogaus dydžio polichrominės skulptūros, vadinamosios Vesperbild, statytos bažnyčių altoriuose (Roettgeno Pieta, apie 1300); būdinga fizinės Kristaus kančios akcentavimas. Italijoje šis siužetas išpopuliarėjo 15 a. pradžioje, plėtotas 16–17 amžiuje. 18–19 a. pietos ikonografinio tipo populiarumas sumenko.
Susiklostė keli pagrindiniai pietos vaizdavimo būdai. Ankstyvuosiuose vokiškuose atvaizduose Jėzaus Kristaus figūra mažesnio dydžio nei Švč. Mergelės Marijos, ant jos kelių komponuota įstrižai. Prancūzijoje Jėzaus Kristaus kūnas vaizduotas sudarant kreivę ant Dievo Motinos kelių, Italijoje vaizduotas horizontaliai. Vėliau Jėzų Kristų pradėta vaizduoti gulintį ant žemės, pusiau pridengtą drobule, tik su ant Dievo Motinos kelių besiilsinčia galva. Susiklostė dar viena tradicija vaizduoti Švč. Mergelę Mariją su širdyje įsmeigtais 7 kalavijais, simbolizuojančiais septynias jos kančias. Pietos atvaizdų sukūrė Michelangelo (1499), Tiziano (1576), A. Carracci (1599), El Greco (1576), E. Delacroix (1844).
Pieta (aliejus, 17 a., nežinomas flamandų tapytojas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Pieta Lietuvos dailėje
pieta (medis, polichromija, 17 a. pirma pusė, nežinomas skulptorius, Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Vandžiogaloje)
Lietuvoje pietos (dar vadinama Skausmingąja Dievo Motina) vaizdavimo tradicija gaji tautodailėje, daugiausia skulptūroje. Jėzus Kristus dažniausiai vaizduojamas gerokai sumažintų proporcijų, kompoziciją dažnai papildo du angelai su žvakėmis. Švč. Mergelės Marijos galvą gaubia balta skraistė, vainikuoja stambi karūna su kryžiumi viršuje, juosia 12 žvaigždučių nimbas arba aureolė. Jos krūtinėje iškiliai išdrožiama širdis su 7 įsmeigtais kalavijais. Pietos kompozicijos dažniausiai buvo statomos kapinių paminkluose. Pietos ikonografinio tipo atvaizdų sukūrė J. Valius (1852–1918), K. Mockus (1870–1944), A. Potockis (1884–1945), A. Kmieliauskas (freska Lietuvos Pieta 1991, Rainių Kančios koplyčioje), S. Kuzma (Pieta Sausio 13‑osios aukoms Antakalnio kapinėse Vilniuje, 1995).
2967