pietzmas (lot. pietas – pamaldumas), religinio atsinaujinimo judėjimas Evangelikų Liuteronų Bažnyčioje.
Doktrina
Tikslas – atgaivinti tikėjimą didesniu asmeniniu vidiniu pamaldumu, giliu religiniu išgyvenimu. Pabrėžia visuotinio tikinčiųjų atsivertimo, mistinio susijungimo su Jėzumi Kristumi svarbą. Skatina Biblijos studijas mažomis grupėmis, kurios ilgainiui formuojasi kaip bažnytėlės bažnyčiose (lotynų kalba – ecclesiola in ecclesia), reikalauja pamaldaus gyvenimo būdo.
Istorija
Pietizmas kilo 17 a. 8 dešimtmetyje Vokietijoje, buvo aktyviausias iki 18 a. vidurio. Judėjimo pradininkas Frankfurto prie Maino kunigas Ph. J. Speneris savo programą išdėstė veikale Pamaldūs troškimai (Pia desideria 1675). Joje išsakė naują požiūrį į visuotinės kunigystės doktriną (skyrė dvasinių funkcijų ir pasauliečiams, tuo sumažindamas ordinuotų kunigų vaidmenį), pabrėžė dvasinio atsivertimo būtinybę. Kvietė reformuoti teologijos dėstymą universitetuose, labiau ugdyti asmeninį pamaldumą, keisti pamokslavimo metodiką, pagal kurią homiletinėmis priemonėmis turėjo būti skatinamas atsivertimas.
Ph. J. Spenerio sekėjas A. H. Francke teigė, kad tikrasis atgimimas turi būti staigus, apibūdinamas vietos ir laiko atžvilgiu, prieš atgimimą turinti vykti senojo ir naujojo žmogaus atgailos kova, kad tik atsivertęs žmogus gali vadintis krikščioniu, atgimimas turįs apimti ne tik dvasinę sferą, bet ir gyvenimo taisykles, draudžiančias tinginiauti, juokauti, vartoti tabaką ir alkoholį, pramogauti.
Vokietijos teritorinės evngelikų liuteronų Bažnyčios kaltino pietistus nukrypus nuo ortodoksinės teologijos, pasaulietiniai valdovai nepritarė aukštuomenės gyvenimo kritiškam vertinimui, todėl daugumoje Vokietijos žemių pietizmas netrukus buvo uždraustas.
Pietizmas išplito Prūsijoje dėka karaliaus Frydricho Vilhelmo I, kuris pietizmo darbo etikoje matė pozityvių veiksnių ekonomikai augti, teologijoje – aspektų, naudingų Prūsijos Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų Bažnyčių unijai sudaryti. Karalius ypač rėmė A. H. Francke’s sekėjus (Hallės tipo pietizmas) dėl jo sukurtos ir Hallėje įdiegtos edukacinės sistemos, kurią per 1718 Prūsijos švietimo reformą pavedė įdiegti J. H. Lysiui (dėl siūlymo mokyklose dėstyti tik vokiečių kalba kilo Rytų Prūsijos lietuvių ir lenkų pasipriešinimas). Šios reformos vienas svarbiausių rezultatų – konfirmacijos apeigų įvedimas Evangelikų Liuteronų Bažnyčioje. Pietizmas Prūsijoje galutinai įsitvirtino 1734 karaliui patvirtinus F. A. Schultzo parengtus Atnaujintus ir išplėstus Bažnyčios ir mokyklų nuostatus, kurie iš dalies pakeitė 1568 bažnytinius nuostatus.
Stiprią pietizmo įtaką patyrė Karaliaučiaus universitetas, 1736 Karaliaučiuje prasidėjo visus gyventojų sluoksnius apėmęs pietistinis sąjūdis.
Nuo 1742 pabaigos Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis, šviečiamosios racionalistinės filosofijos šalininkas, pietizmą ėmė drausti, bet sustabdyti judėjimo negalėjo.
Žymiausi Prūsijoje veikę Hallės pietistai: G. F. Rogallis, A. Wolffas, F. A. Schultzas. 18 a. pabaigoje liuteronišką ortodoksiją ir pietizmą ėmė keisti šviečiamoji racionalistinė filosofija ir teologija.
Pietizmas Mažojoje Lietuvoje
Prūsijos Lietuvos provincijoje (Mažojoje Lietuvoje) pietizmui įsitvirtinti padėjo priverstinės būsimų kunigų teologijos studijos Hallėje, Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro perdavimas pietistams ir pietistinių pažiūrų kandidatų atrinkimas ordinacijai. Nuo 18 a. vidurio pietizmo šalininkai buvo kone visi Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių, vartojančių lietuvių kalbą, kunigai – K. Donelaitis, M. L. Rėza, V. Gaigalaitis ir kiti; dauguma lietuvių kunigų išliko pietistais iki 20 a. pradžios.
Lietuviai pietistai parengė ir išleido daug religinių leidinių (knygų ir periodikos) lietuvių kalba; tai prisidėjo prie lietuvių kalbos ir tautiškumo išsaugojimo. Pietizmą Lietuvoje slopino sovietų valdžios taikyti įstatymai, draudę bet kokius tikinčiųjų susibūrimus už bažnyčios sienų. Trūkstant kunigų sovietinio laikotarpio pradžioje Bažnyčia skyrė pietistus pamokslininkus, vadinamuosius surinkimininkus, arba sakytojus, kantorių tarnybai; 1952 sovietų valdžiai uždraudus kantoriams laikyti pamaldas kai kurie iš jų buvo ordinuoti diakonais, vėliau – ir kunigais diakonais.
Buvusiame Klaipėdos krašte ir Tauragės apylinkėse pietizmas išliko beveik iki sovietinio laikotarpio pabaigos. Sovietiniu laikotarpiu pietistinių pažiūrų kunigai Lietuvoje buvo A. Baltris, M. Klumbys, J. Sprogys, E. Roga.
2905