Piet Ãfrikos Respùblikos istòrija
Priešistorė
Pietinė Afrikos kontinento dalis laikoma vienu reikšmingiausių regionų žmonijos evoliucijoje. Australopiteko pėdsakai Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje datuojami 2,5 mln. metų. Pirmos Homo sapiens stovyklavietės atsirado prieš 125 000 metų. Čia rasti apie 70 000 m. senumo simboliniai ar abstraktūs piešiniai laikomi ankstyviausiais pasaulyje Homo sapiens meno kūriniais.
bušmėnų protėvių uolų piešiniai Drakkeno kalnuose
Žemdirbių bantų ekspansija (antras–pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) laikoma viena didžiausių priešistoriniais laikais. Pietų Afrikos Respublikos teritoriją jie pasiekė 4 a. pr. Kr., išstumdami ar asimiliuodami prieš tai gyvenusias gentis (bušmėnus, hotentotus) į gyvenimui mažiau tinkamas vietas. Kai kurios bantų grupės (šiuolaikinių ngunių protėviai) rinkosi gyventi rytinę krašto pakrantę (archeologiniai duomenys Natale datuoti apie 1050), kiti (sotų ir tsvanų pirmtakai) apsigyveno Highveldo plokštumoje, dar kiti (jų palikuonys – vendai, lembai, tsongai) apgyvendino krašto šiaurės rytų teritorijas. Mapungubvės karalystė, gyvavusi 900–1300 prie dabartinės Pietų Afrikos Respublikos šiaurinės sienos Limpopo ir Shashės upių santakoje, buvo pirmoji afrikiečių valstybė Pietų Afrikoje. Iki atvykstant europiečiams vietos gyventojai buvo įvaldę metalų rūdos gavybą, mokėjo gaminti geležies ir vario įrankius; vyko mainai su Pietų Afrikos gentimis, iš jų gaunant aukso ir dramblio kaulo mainais už kinų porcelianą ir persų stiklo karoliukus.
Olandų kolonizacija
Portugalas B. Díasas buvo pirmasis europietis, kuris 1488 tyrė Pietų Afrikos pakrantes siekdamas rasti tiesų jūros kelią iš Europos į Tolimuosius Rytus pro piečiausią Afrikos kyšulį, jo pavadintą Gerosios Vilties kyšuliu. 1497 Vasco da Gama aplenkė Gerosios Vilties kyšulį ir pasiekė rytinę Afrikos pakrantę, kurią pavadino Nataliu (portugalų kalba Kalėdos). 1652 Olandijos Ost Indijos bendrovės atstovas J. van Riebeeckas Gerosios Vilties Kyšulyje įkūrė prekybos faktoriją ir karinę bazę De Kaapą (dabartinis Keiptaunas), skirtą aprūpinti pro šalį plaukiantiems olandų laivams. Jis tapo Kaapo kolonijos centru. Olandai čia pradėjo auginti vaisius ir daržoves, iš vietos gyventojų gaudavo galvijų maistui. Vietos gyventojai, bendraudami su europiečiais, užsikrėsdavo europietiškomis ligomis ir masiškai mirdavo. Pradėjo formuotis plantacijose dirbančių vietos gyventojų sluoksnis. Iš Malajų salų europiečiai atsigabendavo vergų amatininkų, daugiausia siuvėjų.
Janas van Riebeeckas atvyksta į Stalo įlanką, 1652‑ųjų balandis (aliejus, apie 1850, dailininkas Ch. D. Bellas)
Iš baigusių 30 m. tarnybą (pagal kontraktą) Ost Indijos bendrovėje asmenų susiformavo laisvųjų žmonių bendruomenė, ją sudarė daugiausia olandai, įsipareigoję 20 m. dirbti jiems kolonijoje skirtą žemės sklypą, už tai būdavo atleidžiami nuo mokesčių. Be olandų, leista apsigyventi ir vokiečių bei skandinavų kilmės buvusiems bendovės darbuotojams, 1688 – t. p. ir persekiojamiems prancūzų hugenotams (jie atsivežė tradicines vyno gamybos technologijas, pradėtas kultivuoti Natalio kolonijoje). Naujai atvykusieji buvo olandų asimiliuoti, t. p. sudarinėtos santuokos su vietos gyventojais, naujakuriai vis dažniau keliaudavo toli už kolonijos ribų, daugelis atsisakė sėslaus gyvenimo būdo; susidarė būrų (afrikanų) subetnosas. Olandų pirkliai vežė vergus iš Afrikos žemyno ir olandiškųjų Indonezijos kolonijų, 18 a. pabaigoje Kaapstade gyveno apie 26 000 būrų ir 30 000 tamsiaodžių vergų. 1700 olandai kontroliavo teritoriją apie 70 km spinduliu nuo Kaapstado, 1730 – jau apie 400 km spinduliu. 1779–81 vyko kolonistų ir vietos gyventojų karinis konfliktas.
Didžiosios Britanijos valdymas
Prancūzijai užėmus Olandiją 1795 Kaapo koloniją užėmė Didžioji Britanija (britai siekė neleisti Prancūzijai stiprėti per kolonijas), 1814 Vienos kongresas perdavė koloniją Didžiajai Britanijai amžinam naudojimui. Pirmieji britų kolonistai apsigyveno 1820. Protestuodami prieš Didžiosios Britanijos valdymą, 1835–45 apie 15 000 afrikanų apleido Kaapo koloniją ir patraukė į pietryčių pakrantę ir centrinius regionus, vėliau įkūrė Natalio respubliką (1843 užimta britų), Oranės ir Transvalio valstybes. Beieškant naujų teritorijų sėsliam gyvenimui neišvengta susidūrimų su vietos gyventojais (didžiausi būrų ir zulų ginkluoti susidūrimai vyko 1838). Tęsdami ekspansiją į šiaurę ir rytus britai 1871 okupavo Oranės dalį, kurioje buvo gausu deimantų, 1877 – Transvalį, tačiau po 1881 būrų sukilimo turėjo pripažinti Transvalio nepriklausomybę.
Kaapo kolonijos aukso kasyklose (apie 1888)
Paskutinį 19 a. ketvirtį Pietų Afrikoje plėtota kalnų pramonė. Aukso ir brangakmenių gavyba pritraukė daug imigrantų iš Europos. Tai sukėlė ekonominį bumą ir būrų konfliktą su britų vyriausybe. 1880–81 vyko pirmasis Didžiosios Britanijos ir būrų karas, būrai išsaugojo savarankiškumą (tuo metu britai nedisponavo pakankamomis pajėgomis ir nebuvo linkę veltis į ilgą konfliktą), bet britai įsitvirtino Natalyje ir, 1879 įveikę zulus, Zululande. 19 a. 9 dešimtmetyje prie Johanesburgo kilus aukso karštligei, britai ėmė plėsti regione savo įtaką. Tarptautinio kapitalo investicijos į kalnų pramonę, ypač C. J. Rhodeso, įsteigusio bendrovę De Beers, veikla iš esmės pakeitė padėtį. Dėl savo aukso ir deimantų kasyklų Pietų Afrika 19 a. pabaigoje pritraukė apie 56 % visų Afrikos investicijų. 1894 Gleno Greyʼaus įstatymas įpareigojo mokėti valstybės mokesčius pinigais, jų neturintys smulkūs fermeriai buvo priversti dirbti šachtose, čia t. p. dirbo iš kitų Afrikos kraštų atvežti juodaodžiai.
Transvalio ir Oranės žemėlapis su generolo P. J. Joubertʼo ir prezidento P. Krugerio portretais (1902)
1899 kilo antrasis Didžiosios Britanijos ir būrų karas (Būrų karas); nepaisant būrų sėkmės karo pradžioje, nugalėjo geriau apmokyti, geriau ginkluoti ir gausesnes pajėgas turintys britai; būrams 1902 kapituliavus Transvalis ir Oranė tapo Didžiosios Britanijos valdomis, 1910 kartu su Kaapo kolonija ir Nataliu jos sudarė Pietų Afrikos Sąjungą, kuri tapo Britanijos imperijos dominija. Pirmajai jos vyriausybei vadovavo Transvalio atstovai L. Botha ir (jo pavaduotojas) J. Ch. Smutsas. Pagal Pietų Afrikos Sąjungos konstituciją, vietiniams afrikiečiams liko vos 13 % visos Pietų Afrikos teritorijos. Tai kėlė jų nepasitenkinimą esama padėtimi. 1894 Pietų Afrikoje tuo metu gyvenęs M. Gandhi sukūrė Natalio indų kongresą. 1912 susikūrė Pietų Afrikos čiabuvių nacionalinis kongresas (nuo 1923 Afrikos nacionalinis kongresas).
Pasauliniai karai ir tarpukaris
1914 08 Pietų Afrikos Sąjunga įsitraukė į I pasaulinį karą Didžiosios Britanijos pusėje; antibritiškas 1914 10 sukilimas valdžios buvo numalšintas. Pietų Afrikos Sąjungos karinės pajėgos kariavo Vokietijos kolonijose Afrikoje (užimta dabartinė Namibija). 1919 L. Bothai mirus vyriausybės vadovu tapo J. Ch. Smutsas. 1924 jį šiame poste pakeitė Nacionalinės partijos (įkurta 1912) vadovas J. B. M. Hertzogas (sudaryta koalicija su Pietų Afrikos darbo partija). Prasidėjus Didžiajai depresijai daugelis fermų bankrutavo, buvę fermeriai buvo priversti keltis į miestus, kur kilo baltųjų ir tamsiaodžių konkurencija dėl darbo vietų ir konfliktų. 1932 įsteigta Komisija baltųjų problemoms Pietų Afrikoje spręsti. Atsirado vadinamasis spalvotasis barjeras, draudžiantis afrikiečiams siekti kvalifikuoto darbo. 1933 sudaryta koalicinė Nacionalinės ir Pietų Afrikos partijų vyriausybė, 1934 šios dvi partijos susivienijo į Jungtinę partiją (iširo 1939 dėl nesutarimų dalyvavimo II pasauliniame kare klausimu).
Prasidėjus II pasauliniam karui 1939 09 J. B. M. Hertzogas atsistatydino Jungtinei partijai atsisakius palaikyti jo pasiūlymą dėl neutraliteto. Nauja J. Ch. Smutso vyriausybė paskelbė, jog Pietų Afrika kariauja su Ašies valstybėmis, imtasi stiprinti šalies ginkluotąsias pajėgas. Balthazaras Johannesas Vorsteris ir kiti provokiškos organizacijos Ossewabrandwag nariai, pradėję sabotažo akcijas, buvo suimti ir įkalinti iki karo pabaigos. Karo tarnybą galėjo atlikti tik baltaodžiai. Karo paskelbimas Vokietijai buvo palaikytas nedidelės parlamento daugumos, todėl privalomas šaukimas nebuvo įmanomas. Siekiant atlaisvinti karo veiksmams daugiau karių suformuota nemažai pagalbinių dalinių iš spalvotųjų vietos gyventojų.
Pietų Afrikos Sąjungos daliniai dalyvavo Šiaurės Afrikos, Balkanų ir Italijos kampanijose. Pietų Afrikos uostuose buvo aptarnaujami Sąjungininkų laivai, vykstantys pro Gerosios Vilties kyšulį. 1940–41 Rytų Afrikos kampanijoje dalyvauta įveikiant Italijos karines pajėgas. Dalyvauta Madagaskaro operacijoje (1942), antskrydžiuose atakuojant Rumunijos naftos telkinius Ploieşti (1943), aprūpinant sukilėlius per 1944 Varšuvos sukilimą (1944), dalyvavo žvalgyboje sovietų Lvovo‑Sandomiero operacijoje (1944). Daugelis Pietų Afrikos Sąjungos savanorių kariavo britų Karališkose ginkluotosioewse pajėgose. Iš viso II pasauliniame kare dalyvavo apie 334 000 Pietų Afrikos Sąjungos piliečių, apie 9000 žuvo.
Apartheido politika 1948–1994
Karo metais ir po jo sustiprėjo Pietų Afrikos komunistų partijos (įkurta 1921) įtaka. 1946 įvyko 10 000 šachtininkų afrikiečių streikas, organizuotas Johno Markso (vėliau tapo komunistų partijos vadovu). Johannesburgo ir Keiptauno miestų tarybose atsirado komunistų.
1948 rinkimus laimėjusi Nacionalinė partija paskelbė ir vykdė apartheido politiką. Tai buvo naudinga pramonei, valdomai britų kilmės verslininkų. Beteisė afrikiečių padėtis ir oficialių streikų draudimas užtikrino didžiulį jų pelną ir apartheido politikos ilgaamžiškumą. De facto šalį valdė slapta Afrikanų brolijos (Afrikaner Broederbond, įkurta 1918) organizacija. 1950 buvo priimtas kovos su komunizmu įstatymas, numatantis už priklausymą komunistų partijai 9 m. nelaisvės. Komunistų partija oficialiai likvidavosi, tačiau jos nariai veikė ir toliau, 1953 partija atsikūrė. 20 a. 6 dešimtmetyje kilo masinis pasipriešinimas apartheido politikai. 1955 Keiptaune vykusiame visų Pietų Afrikos etninių grupių atstovų kongrese priimta Laisvės chartija deklaravo visų piliečių laisvę ir lygias teises bei demokratinę šalies santvarką. Atsakydama į stiprėjantį masinį judėjimą valdžia 1960 03 sušaudė afrikiečių demonstraciją Sharpevilleʼyje (Sharpeville’io žudynės) ir uždraudė 1959 įsteigtą Panafrikos kongresą.
apartheidas: juodaodžiai afrikiečiai greta užrašo Tik baltiesiems (1977)
1961 05 31, po referendumo (dalyvavo tik baltieji gyventojai), buvo paskelbta Pietų Afrikos Respublika. Dėl vykdomo apartheido ji turėjo pasitraukti iš Tautų Sandraugos (sugrįžo 1994). 1961 12 prieš valstybės įstaigas ir strateginius objektus pradėjo veikti N. Mandelos vadovaujama ginkluota organizacija Nacijos ietis, sukurta Afrikos nacionalinio kongreso ir Pietų Afrikos komunistų partijos. 1964 N. Mandela ir kiti organizacijos veikėjai buvo suimti ir įkalinti (N. Mandela – iki gyvos galvos).
20 a. 8 dešimtmetyje kilo jaunimo protestų prieš aparteidą, 1976 mokinių demonstrantų, protestuojančių prieš būtiną afrikanų kalbos mokymąsi, sušaudymas sukėlė visuotinius streikus Johannesburge ir kitur, metų pabaigoje veiklą atnaujino Nacijos ieties karinė organizacija, 1983 įsteigtas Jungtinis demokratinis frontas, sudarytas įvairių legalių antirasistinių organizacijų, organizuoti šimtai streikų, juose dalyvavo šimtai tūkstančių piliečių. Paminėtini D. Tutu, Steveʼas Biko, Helen Sazman ir kiti aktyvūs kovotojai prieš apartheidą. Dėl apartheido politikos Pietų Afrikos Respublika nuo 20 a. 7 dešimtmečio patyrė laipsniškai stiprėjantį tarptautinį spaudimą. 1962 Jungtinės Tautos priėmė nutarimą dėl kovos su apartheidu, vėliau buvo uždrausta į Pietų Afrikos Respubliką įvežti naftą, šalis buvo atskirta nuo investicinių fondų, jos verslas negalėjo investuoti kitose šalyse; tai ardomai veikė Pietų Afrikos Respublikos ekonomiką.
antivyriausybiniai juodaodžių studentų protestai Soweto (netoli Johannesburgo, 1976)
Kita vertus, Pietų Afrikos Respublika buvo stambus aukso tiekėjas ir minėtos sankcijos skatino ją kelti aukso kainą. 1984 Jungtinės Amerikos Valstijos įvedė sankcijas, apribojo finansinius srautus. 1980–85 Pietų Afrikos Respublika prarado 9 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, dėl to nuvertėjo jos valiuta randas, brango importinės prekės, infliacija kasmet didėjo apie 15 %. Atsakydama į sankcijas Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė nustojo mokėti užsienio skolas. Apartheidą 1994 panaikinus valstybės užsienio skola sudarė 14 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (demokratinės vyriausybės galutinai išmokėta 2001).
1984 įsigaliojo nauja konstitucija, patvirtinta baltųjų gyventojų referendumo. Įsteigtas trijų pakopų parlamentas (atskirai baltiesiems, spalvotiesiems ir indams), realią valdžią išsaugant baltųjų mažumai. Valstybės galva (1984–89 P. W. Botha) buvo renkamas 7 m. kadencijai rinkikų kolegijos, savo ruožtu renkamos parlamento. Valstybės vadovas turėjo vykdomąją galią, skyrė vyriausybės narius. Parlamento rūmai sprendė savo rasės atstovų problemas. Sprendžiant bendrus, visai šaliai svarbius, klausimus ir kilus nesutarimams tarp parlamento rūmų, patariamuoju balsu įsijungdavo prezidento taryba.
Vidaus politikoje vyriausybė ėmėsi dalinių nuolaidų, plėtė savo socialinę bazę. 1987 05 ir 1987 12 surengti visuotiniai darbininkų streikai. Tarptautinėje politikoje Pietų Afrikos Respublika stiprino santykius su Vakarų šalimis, plėtojo politinius ir ekonominius santykius, karinį bendradarbiavimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitomis NATO šalimis, tęsė Namibijos okupaciją, palaikė Portugalijos karinius veiksmus Afrikoje. Vyriausybė propagavo Pietų Afrikos valstybių vadinamąją žvaigždyno koncepciją (šalių socialinė ekonominė kooperacija nesant bendrai politinei ar administracinei struktūrai, bet vyraujant Pietų Afrikos Respublikai). Vyko kariniai konfliktai su Angola, Zimbabve, Mozambiku ir kiti.
Naujoji Pietų Afrika
N. R. Mandela (kairėje) ir F. W. de Klerkas prieš derybas dėl apartheido panaikinimo (1990 05 01)
1989 prezidentu tapęs F. W. de Klerkas pradėjo atsisakyti apartheido sistemos. Permainos įvyko taikiai (Pietų Afrikos Respublika – viena iš nedaugelio Afrikos šalių, išvengusių karinių perversmų). 1989–90 daug diskriminacinių įstatymų buvo atšaukta, iš kalėjimo paleistas N. Mandela ir kiti kovotojai prieš apartheidą. 1990 02 legalizuota Pietų Afrikos komunistų partija, Afrikos nacionalinis komitetas, Panafrikos kongresas, paleisti politiniai kaliniai, panaikinti žiniasklaidos apribojimai. Pietų Afrikos Respublika atsisakė teritorinių pretenzijų Antarktidoje. 1994 šalį ištiko viena didžiausių pasaulyje AIDS epidemija. Vyriausybė ėmėsi nusiginklavimo – atsisakyta branduolinės ginkluotės, pasitraukta iš Namibijos grąžinant jai Walvis Bayʼaus uostą, sumažintas kariuomenės skaičius bei karo išlaidos. Buvo panaikinta mirties bausmė, sumažintos bausmės už kriminalinius nusikaltimus, nors tai padidino nusikalstamumą. Kritikos sulaukė ir nustatytos kvotos aukštojo universitetinio mokslo siekiantiems baltiesiems.
1994 04 įvykusius visuotinius demokratinius rinkimus laimėjo Afrikos nacionalinis kongresas, kuris užėmė vyraujančias pozicijas; jo atstovai ėjo prezidento pareigas (N. Mandela 1994–99, T. Mbeki 1999–2008, Kgalema Mothlante 2008–09, J. Zuma, 2009–18). Vis dėlto juodaodžių piliečių gyvenimo lygis liko žemesnis nei baltųjų (nors ir geresnis nei gretimose šalyse), valdžia nepakankamai dėmesio skyrė socialiniams klausimams. Visuomenė niekuomet nebuvo (ir nėra) vienalytė, išliko jos politinės priešpriešos pavojus. Panaikinus apartheidą padaugėjo nelegalių migrantų iš kitų Afrikos šalių (daugiausia iš Mozambiko ir Zimbabvės). Bantustanai (apartheido laikotarpiu apie 75 % vietos gyventojų buvo suvaryta į rezervacijas) buvo panaikinti, bet socialinė įtampa išliko. Apie pusė šalies gyventojų tebėra žemiau skurdo ribos. Neišspręstas žemių grąžinimo vietos gyventojams klausimas. Dalis baltaodžių, baimindamiesi galimų persekiojimų, emigravo (iki 2005 iš Pietų Afrikos Respublikos išvyko apie 900 000 žmonių).
Dėl kaltinimų korupcija ir apkaltos grėsmės J. Zumai atsistatydinus 2018 02 prezidento pareigas perėmė viceprezidentas, Afrikos nacionalinio kongreso pirmininkas (nuo 2017) Cyrilas Ramaphosa.
Pietų Afrikos Respublika yra Jungtinių Tautų (1946), Tautų Sandraugos (1994), Afrikos Sąjungos (1994), Pasaulio prekybos organizacijos (1995) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994.
A. F. Hattersley The British Settlement of Natal: A Study in Imperial Migration Cambridge 1950; J. Dugard Human Rights and the South African Legal Order Princeton 1978; An Illustrated History of South Africa Johannesburg 1986; K. Schoeman The British Presence in the Transorange 1845–1854 Cape Town 1992; N. Mostert Frontiers: The Epic of South Africa's Creation London 1993; N. Parsons A New History of Southern Africa London 1993; D. Reitz Adrift on the Open Veld: The Anglo–Boer War and its Aftermath Cape Town 1999; E. Eldredge A South African Kingdom Cambridge 1993; R. B. Beck History of South Africa Westport 2000; A. Conan Doyle The War in South Africa Charleston 2010; G. McCall Theal History of South Africa Since September 1795 Cambridge 2010; H. F. Heese Cape Melting Pot: The Role and Status of the Mixed Population at the Cape, 1652–1795 Cape Town 2011.
1088
Pietų Afrikos Respublikos gamta
Pietų Afrikos Respublikos gyventojai
Pietų Afrikos Respublikos konstitucinė santvarka
Pietų Afrikos Respublikos partijos ir profsąjungos
Pietų Afrikos Respublikos ginkluotosios pajėgos
Pietų Afrikos Respublikos ūkis
Pietų Afrikos Respublikos švietimas
Pietų Afrikos Respublikos literatūra
Pietų Afrikos Respublikos architektūra
Pietų Afrikos Respublikos dailė