Piet Ãfrikos Respùblikos literatūrà. Daugiausia kuriama anglų ir afrikanų kalba, t. p. zulų, kosų, basutų, tsongų ir kitomis.
Literatūra anglų kalba
Literatūra anglų kalba kuriama nuo 19 a. pabaigos, pirmieji kūriniai buvo imigrantų, pvz., anglų rašytojo H. R. Haggardo nuotykių romanai. Pirmuoju Pietų Afrikos Respublikos (PAR) literatūros kūriniu laikomas O. Schreiner romanas Afrikietiško ūkio istorija (The Story of an African Farm 1883), kuriame vaizduojama ne vien gyvenamojo laikotarpio visuomenė, bet ir skelbiamos feminizmo ir antikolonijinės idėjos. Apie Pietų Afrikos žemę ir žmones, politines ir socialines problemas rašė P. Smith (1882–1959), W. Plomeris, L. van der Postas, H. Ch. Bosmanas (1905–51). Rašytojas ir politikas A. S. Patonas, kuris kovojo prieš rasinę segregaciją, už spalvotųjų teises, reikalavo reformų, propagandiniame romane Verk, mylima šalie (Cry, the Beloved Country 1948) ir kituose kūriniuose kėlė rasines, socialines teisines problemas ir įsitvirtino literatūroje kaip humanistas. Durbane literatūrinį satyrinį žurnalą Voorslag (1926–27) leido R. Campbellis, W. Plomeris ir L. van der Postas; žurnalas dėl savo radikalių pažiūrų buvo uždarytas. Nobelio premijos laureatės N. Gordimer kūryba pripažinta tarptautiniu mastu, joje vaizduojama įvairių tautų gyvenimas ir kultūros Pietų Afrikoje, atskleidžiami apartheido politikos padariniai, analizuojami šeimos santykiai. D. Jacobsonas (1929–2014) pasižymėjo kaip novelistas. Žymiausias PAR literatūroje po N. Gordimer buvo Bookerio ir Nobelio premijomis apdovanotas rašytojas J. M. Coetzee, kurio kūryba žymi lemiamą lūžį PAR realizmo tradicijoje; kad pavaizduotų modernios visuomenės brutalumą ir neteisingumą, kūriniuose jis naudoja juodąjį humorą, alegoriją, sąmonės srauto formą. Iš anglų kalba rašančių dramaturgų labiausiai pasižymėjo A. Fugardas (g. 1932), jo pjesė Sizwe Bansi yra miręs (Sizwe Bansi is Dead 1972) ir kitos dramos pelnė tarptautinį pripažinimą. Poezijoje iš pradžių buvo sekama 19 a. anglų romantizmu, vaizduotas Afrikos kraštovaizdis, vėlesnei būdinga apartheido, tremties, namų ilgesio motyvai, simboliai, satyriniai elementai. Žymesni poetai: R. Campbellis, W. Plomeris, A. S. Patonas. Jie padėjo pagrindus naujai poetų kartai, kuri ėmė kurti po II pasaulinio karo: F. C. Slateris, F. T. Prince’as (1912–2003), F. G. Butleris, R. Macnabas (g. 1923), S. Cloutsas (1926–82), D. Livingstone’as (1932–96), O. M. Mtshali, rašantis anglų ir zulų kalbomis.
20 a. antroje pusėje Pietų Afrikos Respublikoje vykdoma valstybinė rasinės diskriminacijos ir segregacijos politika atsispindėjo ir literatūroje. Dalis rašytojų emigravo ir kūrė emigracijoje, dalis nustojo rašyti. PAR juodaodžiai prozininkai daugiausiai leido autobiografinius kūrinius, kuriems būdinga nepritekliaus ir nusivylimo visuomene aprašymai, rasizmo ir apartheido temos: H. I. E. Dhlomo (1903–56), E. Mphahlele, P. H. Abrahamsas, A. La Guma (1925–1985), L. Nkosi (1936–2010). Buvo leidžiamas žurnalas Drum (įkurtas 1950), kuriame dirbo rašytojai L. Nkosi ir E. Mphahlele (abu buvo ištremti), bendradarbiavo B. Modisane (tikr. William Modisane, 1923–86), C. Themba (1924–69), N. Nakasa (1937–65), L. Nkosi ir kiti. 7–8 dešimtmetyje PAR valdžia ėmėsi griežtų priemonių prieš afrikiečių pasipriešinimo judėjimą, t. p. buvo ištremti ir rašytojai D. Brutusas (1924–2009), M. Kunene (1930–2006) bei kiti. Juodaodžių literatūrai didelę įtaką darė gausi afrikiečių žodinė kūryba ir jos tradicijos, jų poveikis ryškus S. T. Plaatje, T. Mofolo (1876–1948), G. Sinxo (1902–62), J. R. Jolobe’s (1902–76), B. W. Vilakazi (1906–47), O. K. Matsepe’s (1932–74) kūriniuose. Juodaodžių literatūros atgimimas žymu 8 dešimtmetyje, kai po represijų buvo ugdoma jų politinė sąmonė, kilo Juodosios sąmonės judėjimas (anglų kalba The Black Consciousness Movement), kurio lyderiu laikomas S. B. Biko (1946–77). Literatūra tapo priemone politinėms idėjoms skleisti. Žymiausi šio laikotarpio rašytojai – S. Sepamla, D. Mattera (g. 1935), O. M. Mtshali, M. W. Serote, M. P. Gwala, Chr. van Wykas (g. 1957).
Literatūra afrikanų kalba
Literatūra afrikanų kalba pradėta kurti 19 a. pabaigoje kartu su nacionaliniais, tautiniais judėjimais, kurių vienu lyderių buvo laikomas S. J. du Toit (1847–1911). Po Būrų karo (1899–1902) kilo naujas siekis įtvirtinti afrikanų kalbą kaip valstybinę. 20 a. pirmuosius du dešimtmečius iškiliausi poetai buvo E. Marais (1871–1936), J. F. E. Celliersas (1865–1940), J. D. du Toit (slapyvardžiu Totius, 1877–1953), Chr. Louis Leipoldtas (1880–1947), kurių elegiškoje kūryboje vyravo žmogaus kančios, neišsipildžiusių iliuzijų motyvai. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais sparčiai plėtojosi ir proza, kūrė realistai J. van Bruggenas (1895–1948), J. van Melle (1887–1953), romantikai D. F. Malherbe (1881–1969), C. M. van den Heeveris (1902–57). 3 dešimtmetyje iškilo antikonformistinėmis eilėmis išsiskiriantis poetas T. van den Heeveris (1894–1956). 4 dešimtmetyje afrikanų literatūroje susiformavo 30-ųjų poetų (Dertigers) grupė, jos teoretikai ir pagrindiniai kūrėjai buvo poetai broliai W. E. G. Louwas (1913–80) ir N. P. van Wykas Louwas (1906–70). Šios grupės kūrėjai siekė įvairių formų poezijos (baladžių, odžių, sonetų, meilės lyrikos) meistriškumo. Vyraujančia tema tapo aršus dievybės ir meilės konfliktas, aistros. Intymių išpažinčių, meilės, poezijos meno temos atsispindėjo ir E. Eybers (1915–2007) kūriniuose. U. Krige’s, kuris rašė anglų ir afrikanų kalbomis, kūrybai būdinga humanizmas, ryšku skausmo, nevilties, praradimų motyvai. Vėlesnio dešimtmečio žymesni poetai – D. J. Oppermanas (1914–85), E. van Heerdenas (1916–97), P. Blumas (1925–90), A. Smallis (g. 1936). 7 dešimtmetyje iškilo 60-ųjų rašytojų (Sestigers) grupė. Literatūroje buvo derinamos eksperimentinės, egzistencializmo temos, nepasitenkinimo apartheidu ir autoritarine visuomene idėjos. Ryškiausi atstovai: prozininkai J. S. Rabie (1920–2002), E. Leroux (1922–89), H. Aucampas (1934–2014), A. Ph. Brinkas (1935–2015), Abrahamas H. de Vriesas (g. 1937), Chr. Barnardas (1939–2015), rašytojas ir dailininkas B. Breytenbachas (g. 1939), kuris savo kūryboje derina siurrealizmo ir dzenbudizmo idėjas. Nuo 6 dešimtmečio poezijoje ryškesnės vien moterys: Sh. Cussons (1922–2004), W. Stockenström (g. 1933), A. Krog (g. 1952). Drama afrikanų kalba labiau plėtojosi tik 6–8 dešimtmetyje, žymesni dramaturgai – N. P. van Wykas Louwas, D. J. Oppermanas, B. Smitas (1924–86), A. Ph. Brinkas, P. Fourie (g. 1940). Apartheido, dorovės žlugimo ir politinės temos neišnyko ir 20 a. paskutiniais dešimtmečiais, tai atsispindi E. Joubert (g. 1922), J. D. Mileso (g. 1938), K. Schoemano (1939–2017), E. van Heerdeno (g. 1954) kūryboje. 21 a. pradžioje PAR rašytojai kuria postapartheido, naujosios nacionalinės tapatybės temomis; žymesni kūrėjai – Z. Mda (g. 1948), Z. Wicomb (g. 1948), M. Nicolis (g. 1951), I. Vladislavićas (g. 1957), M. Behris (g. 1963), L. Rampolokengas (g. 1965), Ph. Mpe (1970–2004), K. Sello Duikeris (1974–2005) ir kiti.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta Pietų Afrikos Respublikos rašytojų P. H. Abrahamso, J. M. Coetzee’s, N. Gordimer, O. Schreiner kūrinių.
Pietų Afrikos Respublikos kultūra
S. Gray Southern African Literature: An Introduction New York 1979; M. Chapman Southern African Literatures London 1996; Chr. Heywood A History of South African Literature Cambridge 2004.
2681
Pietų Afrikos Respublikos gamta
Pietų Afrikos Respublikos gyventojai
Pietų Afrikos Respublikos konstitucinė santvarka
Pietų Afrikos Respublikos partijos ir profsąjungos
Pietų Afrikos Respublikos ginkluotosios pajėgos
Pietų Afrikos Respublikos ūkis
Pietų Afrikos Respublikos istorija
Pietų Afrikos Respublikos švietimas
Pietų Afrikos Respublikos architektūra
Pietų Afrikos Respublikos dailė