Piet Amèrikos geogrãfinių tyrmų istòrija
Didieji geografiniai atradimai
1498 K. Kolumbas atrado Trinidadą ir Pietų Amerikos krantą ties Orinoco žiotimis. 1499–1501 Pedro Alonso Niño ir R. Bastido (Ispanija) vadovaujamos ekspedicijos apiplaukė visą Pietų Amerikos šiaurinį krantą. 1500 V. Y. Pinzónas, Diego de Lepe (Ispanija) ir P. Á. Cabralis (Portugalija) kiekvienas atskirai atrado Pietų Amerikos rytinį krantą. 1501–03 portugalų ekspedicija, kurioje dalyvavo A. Vespucci, ištyrė rytinį krantą nuo 5° 25′ iki 25° pietų platumos ir įrodė, kad Pietų Amerika yra žemynas. 1516 J. Díazas de Solísas (Ispanija) atrado La Platos žiotis ir Urugvajaus bei Paranos žemupius. 1520 F. Magelano vadovaujama ispanų ekspedicija ištyrė El Rincóno, Šventojo Motiejaus ir Šventojo Jurgio įlankas, apiplaukė žemyną iš pietų, atrado Magelano sąsiaurį ir per jį išplaukė į Ramųjį vandenyną (sąsiaurio pietinį krantą pavadino Ugnies Žeme).
Pedro Álvaresas Cabralis atvyksta į Braziliją (aliejus, 1900, dailininkas Oscaras Pereira da Silva; Paulistos muziejaus kolekcija, Brazilija)
Vakariniai krantai ištirti 1522–58 (P. de Andagoya, Francisco Pizzaro, D. de Almagro, P. de Valdivia; Ispanija). 1526–48 S. Caboto, P. de Mendoza, J. Ayolo, Á. Núñezas Cabeza de Vaca, D. M. de Irala atrado ir ištyrė keletą didelių Paranos baseino upių, perėjo Gran Chaco.
Santjago įkūrimas (aliejus, 1888, dailininkas Pedro Francisco Lira Rencoret, Nacionalinis istorijos muziejus, Santjagas, Čilė)
1529–46 D. de Orsaras, Pedro de Heredia, G. Jiménezas de Quesada, S. M. Belalcázaras (Ispanija), A. Ehingeris, Nikolausas Federmannas, G. Hohermutas, F. Huttenas (Vokietija) atrado ir apkeliavo Šiaurės vakarinius Andus, Orinoco žemumą, didžiuosius Orinoco kairiuosius intakus. 1535–37 D. de Almagro perėjo Centrinius Andus, Atacamos dykumą ir Čilę (iki 35° pietų platumos). 1541 G. Pizarro (Ispanija) nuplaukė Napo upe į Amazonės žemumą; atsiskyręs nuo jų būrio F. de Orellana nuplaukė Amazone žemyn iki žiočių. 1578 F. Drake’as (Anglija) aptiko, kad Ugnies Žemė yra salynas. 1592 D. Davisas (Anglija) atrado Falklando salas. Amazonės intakų žemupius 1637–39 atrado Pedro Teixeiros ir B. Acostos (Portugalija) vadovaujama ekspedicija. 1616 J. Le Lemaire’as ir W. C. Schautenas (Olandija) atrado ir apiplaukė Horno kyšulį. Amazonės aukštupio sistemą 17 ir 18 a. tyrė misionieriai jėzuitai.
Moksliniai tyrimai
Pirmuosius Pietų Amerikos mokslinius tyrimus 1736–44 atliko dienovidinį matavę prancūzų ir italų ekspedicijos dalyviai (Ch. M. de La Condamine’as, P. Bougueras, Ch. Chanas, P. Maldonado).
1781–1801 F. Asara (Ispanija) tyrė La Platos baseiną, 1799–1802 A. von Humboldtas (Vokietija) ir Aimé Jacquesʼas Alexandreʼas Bonpland’as (Prancūzija) kompleksiškai tyrė Orinoco baseiną, Šiaurės vakarų Andus, Ramiojo vandenyno sroves ties Peru. 19 a. Brazilijos plokščiakalnį ir Amazonės žemumą tyrė: nuo 1809 W. Eschwege (Vokietija), 1816–22 É. Geoffroy Saint-Hilaire’as (Prancūzija), 1817–20 Carlas Friedrichas Philippas Martius, J. B. Spixas, J. E. Pohlis, I. Natereris (Austrijos–Bavarijos ekspedicija), 1822–29 G. H. Langsdorfas, N. Rudnevas, L. Riedelis (Rusija), 1843–59 F. de Castelnau (Prancūzija), 1848–52 A. R. Wallace’as, 1848–59 Henry Walteris Batesas, 1862–69 W. Chandlessas, 1868–84 J. Wellsas (Anglija), 1884–88 K. Steinas (Vokietija), 1895–98 Henris Anatolis Coudreau (Prancūzija). Amazonės ir Paragvajaus vandenskyrą 1907–09 baigė tirti K. M. S. Londonas, Amazonės ir Orinoco – 1907–17 ir 1924–25 Alexanderis Hamiltonas Rice’as.
A. von Humboldtas ir jo bendražygis Aimé Jacquesʼas Alexandreʼas Bonpland’as Chimborazo ugnikalnio papėdėje (aliejus, 1810, dailininkas Friedrichas Georgas Weitschas)
Gvianos plokščiakalnį ir Orinoco baseiną 1835–44 tyrė broliai R. M. Schomburgkas ir R. H. Schomburgkas (Vokietija), 1849–72 C. F. Appunas (Vokietija), 1877–82 Julesʼis Crevaux, 1884–87 Jeanas Chaffanjonas, 1881–89 ir 1899 Henri Anatoleʼis Coudreau (Prancūzija).
Žymesni Šiaurės ir Centrinių Andų tyrinėtojai: J. B. Boussingaul (1822–28), A. D. d’Orbigny (1826–33; Prancūzija), E. Poepigas (1827–32; Vokietija), A. Raimondi (1851–69; Italija), V. Reissas ir A. Stubelis (1868–74), A. Hetneris (1883–84 ir 1888–89), V. Sieversas (1884–85 ir 1892–93; visi Vokietija). Argentinos ir Čilės krantus, Patagoniją, Ugnies Žemę, Čilės salyną, Galapagų salas 1826–30 tyrė F. P. Kingas, 1826–30 ir 1832–34 R. Fitzroy, 1832–34 Ch. R. Darwinas (visi Anglija). Vidurinę ir Šiaurės Čilę 1838–84 tyrė I. Domeika, nuo 1848 – P. J. A. Pissis (Prancūzija), nuo 1853 – R. A. Philippi (Vokietija). 1869–70 J. K. Mastersas (Anglija) perėjo Patagoniją (iš pietų į šiaurę). Čilės–Argentinos ir Patagonijos Andų svarbiausi tyrėjai: F. P. Moreno (1874–97), L. J. Fontana (1875–88), K. Moyanas (1876–81; visi Argentina), G. Stefenas (1893–99; Vokietija).
Lietuviai
1931 lietuvių keliautojas K. Aris ir zoologas T. Ivanauskas dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje į Braziliją; tyrė šalies fauną. 1936 į Pietų Ameriką išvyko M. Šalčius; aplankė Argentiną, Boliviją, Braziliją, Čilę, Paragvajų, Urugvajų.
1996 į aukščiausią žemyno viršūnę – Aconcagua – įkopė Lietuvos alpinistas V. Vitkauskas. 2002 jis surengė I. Domeikos gimimo metinėms skirtą ekspediciją į Čilę. Su 3 bendražygiais (geologu G. Motuza-Matuzevičiumi, keliautoju ir alpinistu J. Anuškevičiumi, žurnalistu ir operatoriumi Vytu Jankevičiumi) apie mėnesį keliavo po Andus, Atakamos dykumą, įkopė į Domeikos Kordiljeros aukščiausią viršūnę Doña Inés, Ojos del Salado ugnikalnį, surinko mineralų kolekciją, domėjosi I. Domeikos gyvenimu; apie ekspediciją sukurtas televizijos filmas Domeikos sindromas (2002), išleista knyga Ignotas Domeika 1802–1889 (2002, lietuvių ir anglų kalbomis).
2011–12 kelionėse automobiliais po įvairias Pietų Amerikos įžymias vietas dalyvavo žurnalistai ir keliautojai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus; kelionių reportažai buvo rodomi TV3 dokumentikos laidose. 2011 jie aplankė Argentiną, Čilę, Braziliją (laida Kartą Pietų Amerikoje), 2012 – Argentiną, Boliviją, Peru, Ekvadorą, Kolumbiją (Kitą kartą Pietų Amerikoje).