Piet Lietuvõs srits, Piet Lietuvõs partizãnų srits, Nẽmuno srits, Dainavos apygardos ir Tauro apygardos Lietuvos partizanų junginys (sritis), 1946–53 kovojęs Pietų ir Pietvakarių Lietuvoje prieš sovietinį okupacinį režimą.
Veikė Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio apskrityse. Pirmasis partizanų vienytojas ir A apygardos vadas pulkininkas leitenantas J. Vitkus (slapyvardis Kazimieraitis), 1945 11 Kaune susitikęs su iš Vakarų atvykusiais Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovais J. Deksniu (slapyvardis Hektoras) ir K. Bruniumi, gavo užduotį susisiekti su Lietuvos laisvės armijos vadovybe ir Tauro apygardos vadu majoru Z. Drunga (slapyvardis Mykolas Jonas) dėl Lietuvos partizanų vyriausiojo štabo sudarymo. 1945 pabaigoje NKVD suėmus Lietuvos laisvės armijos vadus Dzūkijoje, o 1946 pavasarį sunaikinus armijos vyriausiąją vadovybę, Lietuvos laisvės armija neteko įtakos vienijant Pietų Lietuvos partizanų junginius. 1946 04 09 Šarūno rinktinės teritorijoje, prie Ricielių kaimo (Seirijų vlsč.), įvykusiame A ir Tauro apygardų vadų J. Vitkaus ir Z. Drungos bei kitų pareigūnų susitikime nutarta iš šių apygardų ir Dzūkų rinktinės sudaryti Aukštesnįjį partizanų štabą. Veikiantis štabas pavadintas Pietų Lietuvos partizanų (PLP) štabu, jam priklausanti teritorija 04 23 pavadinta Pietų Lietuvos sritimi. Jos vadu išrinktas J. Vitkus, pavaduotoju paskirtas Z. Drunga, operatyvinio skyriaus viršininku – kapitonas S. Staniškis (slapyvardžiai Antanaitis, Litas), informacinio skyriaus – A. Kulikauskas (slapyvardis Daktaras), mobilizacinio skyriaus – D. Jėčys (slapyvardis Ąžuolis).
Pietų Lietuvos srities vadų susitikimas: iš kairės antras stovi V. Vitkauskas, trečias – srities vadas S. Staniškis, ketvirtas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas A. Ramanauskas; 2 eilėje iš kairės sėdi U. Dailidė (1950)
Sritis turėjo tikslus parengti operatyvinį ir mobilizacinius planus, susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais, iš sričių štabų sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 05 05 Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė Lietuvos partizanų vadų pirmąją politinę Deklaraciją, kurioje išdėstyti Lietuvos valstybingumo atkūrimo svarbiausi principai. Buvo pakeista srities struktūra: A apygardos Šarūno rinktinė prijungta prie Tauro apygardos, o A apygardai priskirta atskirai veikusi Dzūkų rinktinė; iš šių dviejų junginių buvo sudaryta Dainavos apygarda (vadas D. Jėčys, slapyvardžiu Ąžuolis).
1946 05 28 Z. Drunga susitikime su Aukštaitijos partizanų įgaliotiniu J. Markuliu (kaip tariamo antisovietinio pasipriešinimo veikėjo, saugumo agento, slapyvardžiu Erelis) nutarė sudaryti visos Lietuvos partizanų vadovybę. 05 31 Z. Drunga susitiko su iš Vakarų atvykusiais Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovais J. Deksniu (slapyvardis Alfonsas) ir V. Staneika (slapyvardis Andrius), kurie pareikalavo greičiau sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę. Tuo reikalu srities vadas J. Vitkus daug keliavo į kitus partizanų junginius, rašė įsakymus, buvo leidžiamas štabo laikraštis Laisvės varpas. Pastangos centralizuoti partizanines struktūras sutriko, kai, vykdamas užmegzti ryšių su Žemaitijos partizanais, 1946 06 12 kautynėse su vidaus kariuomene Agurkiškėje (Lukšių vlsč.) žuvo Z. Drunga, o 07 02 Liepiškiuose (Leipalingio vlsč.) – J. Vitkus. Srities vadu 1946 11 01 tapo D. Jėčys, kuris pavaduotoju paskyrė Tauro apygardos vadą A. Baltūsį (slapyvardis Žvejys). Būdamas ryžtingas ir sumanus organizatorius D. Jėčys tuoj ėmėsi telkti Lietuvos partizanų karinius vienetus. Įtardamas, kad saugumo agento J. Markulio (slapyvardžiai Ąžuolas, Noreika, Kudirka) iniciatyva vykdomas centralizavimas yra saugumiečių provokacija, A. Baltūsis neužmezgė ryšių su tariamu pasipriešinimo Centru Vilniuje ir demaskvo (kaip ir J. Lukša) provokatorių J. Markulį. Dėl A. Baltūsio ir D. Jėčio įžvalgumo Pietų Lietuvos sritis nuo J. Markulio ir saugumo veiksmų nedaug nukentėjo.
Pietų Lietuvos srities vadovybė. Iš kairės: nežinomas, L. Baliukevičius, S. Staniškis, A. Ramanauskas ir K. Baliukevičius
A. Baltūsis įgaliojo D. Jėčį atstovauti Dainavos apygardai tariantis su Žemaitijos partizanais, pritarė jo pastangoms užmegzti ryšį su Vakarais. 1947 04 J. Lukša (slapyvardis Skrajūnas) su J. Krikščiūnu (slapyvardis Rimvydas) per Lenkiją išvyko į Vakarus papasakoti apie partizaninį karą Lietuvoje ir pranešti apie J. Markulio išdavikišką veiklą. A. Baltūsis, kaip srities vadas, dėl partizaninių sričių susivienijimo tarėsi su Žemaitijos ir Aukštaitijos partizanų vadais. 1948 02 01 jam žuvus Lietuvos partizanų vyriausios vadovybės kūrimą tęsė Vakarų Lietuvos srities partizanai.
1948 10 20 Pietų Lietuvos srities vadu paskyrus Dainavos apygardos vadą A. Ramanauską (slapyvardis Vanagas), jis su Tauro apygardos vadu A. Grybinu (slapyvardis Faustas) lapkritį Žemaitijoje tarėsi su partizanų vadais dėl bendros vadovybės sudarymo. 1949 02 10–22 jie abu dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime (jame buvo įkurta Lietuvos partizanų karinė ir politinė organizacija Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, LLKS) ir tapo šios organizacijos Tarybos nariais (A. Ramanauskas paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko I pavaduotoju). Suvažiavime Pietų Lietuvos sritis pavadinta Nemuno sritimi. 1949 03 srities apygardų ir rinktinių vadų susitikime A. Ramanauskas ir A. Grybinas informavo apie LLKS įkūrimą, jo paskelbtą Deklaraciją (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija), LLKS Tarybos priimtus nutarimus.
1949 Pietų Lietuvos sritis pradėjo leisti laikraštį Partizanas, užsienio ir politinių žinių biuletenius. Srities vadai palaikė ryšį su buvusios Rytų Prūsijos ir Lenkijos patikimais žmonėmis, nes per šią teritoriją partizanų desantininkai keliavo į Vakarus ir atgal. 1949 pavasarį Baltijos jūra į Lietuvą grįžęs LLKS įgaliotinis užsieniui K. Pyplys (slapyvardis Mažytis) žuvo srities štabo vadavietėje. Tauro apygardos vadas V. Vitkauskas (slapyvardis Saidokas) 1950 10 03 sulaukė Tauragės miškuose desantu nusileidusio kito LLKS įgaliotinio užsieniui J. Lukšos (slapyvardis Skirmantas). Šis Kazlų Rūdos miško štabo bunkeryje srities vadui S. Staniškiui (slapyvardis Litas) ir LLKS Gynybos pajėgų vadui A. Ramanauskui papasakojo apie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veiklą ir tarptautinį požiūrį į Lietuvos partizaninį karą. A. Ramanauskas per Tauro apygardos vadovybę palaikė ryšį su LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu (slapyvardis Vytautas), kurio būstinė buvo Šimkaičių miške (Jurbarko apylinkės).
1949 žuvo apie 1/3 Pietų Lietuvos srities partizanų: Dainavos apygardoje liko apie 175, Tauro – apie 70 kovotojų. 1950 09 05–06 srities vadų susirinkime (Dainavos apygardos teritorijoje) aptartos partizanų veiklos kryptys, parengti pasiūlymai LLKS vadovybei keisti kai kuriuos Statuto punktus pritaikant juos esamoms kovų sąlygoms. Nuo 1950 rudens dėl partizanų vadų žuvimo, ryšininkų suėmimo J. Žemaičio raštai iš Žemaitijos nepasiekdavo srities arba keliaudavo ilgiau kaip mėnesį. Dėl didelių nuostolių S. Staniškis nepajėgė 1951 sukviesti srities apygardų vadovybės į susirinkimą. Dar 1952 vasarą S. Staniškis (slapyvardis Viltis) per Tauro apygardą palaikė ryšį su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities (Vakarų Lietuvos sritis) vadovybe ir per ją gaudavo korespondeciją iš LLKS vadovybės; jau 1952 rudenį jis nepajėgė kontroliuoti padėties savo vadovaujamoje srityje. 12 12 saugumo agentai smogikai sunaikino paskutinę srities vadavietės priedangą – Aido būrį.
1953 02 03 Prienų miške prie Neravų kaimo apsuptas slėptuvėje žuvo paskutinis srities vadas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas S. Staniškis. Liko vienas LLKS aukščiausių pareigūnų A. Ramanauskas su keliolika kovotojų. Pietų Lietuvos sritis nustojo veikusi.
L: Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos Vilnius 2008.
1248