peva, neariama pašarinė naudmena, ištisai apaugusi daugiametėmis mezofitinėmis žolėmis. Iš pievų žolės gaminamas šienas ir kiti žoliniai pašarai (pievininkystė). Pagal žolyno sudarymo būdą būna natūralioji pieva ir sėtinė pieva.
natūralioji pieva
Pievos skiriasi botanine sudėtimi, dirvožemiu, drėgmės sąlygomis, reljefu, ūkiniais požymiais. Naudojamos fitocenologinė ir fitotopologinė pievų klasifikacijos. Fitocenologinė pievų klasifikacija remiasi augalų dangos požymiais (botanine sudėtimi ir augalų ardais). Šios klasifikacijos pagrindinis vienetas yra augalų asociacija. Pieva (kaip ir asociacija) vadinama pagal gausiausią augalą (edifikatorių) ir augalą, vyraujantį žemutiniame arde (subedifikatorių). Pvz., pieva, kurioje daugiausia kupstinių šluotsmilgių, žemutiniame arde – traininių viksvų, vadinama šluotsmilgine (šluotsmilgynu) su būdingu augalu viksva traine. Asociacijos jungiamos į didesnius vienetus – formacijas, šios – į grupes ir klases. Ši klasifikacija naudojama natūraliosioms ir sėtinėms pievoms klasifikuoti (Lietuvoje ja remiantis suklasifikuotos Nemuno žemupio užliejamosios pievos). Fitotopologinė pievų klasifikacija remiasi augavietės sąlygomis (vieta reljefe, dirvožemio ir drėgmės sąlygomis).
Lietuvos pievos sudaro apie 20 % visų žemės ūkio naudmenų. Pievos naudojamos, prižiūrimos, gerinamos remiantis jų būklės ir derlingumo kiekybinės ir kokybinės apskaitos duomenimis. Pagal naudojimą jos skirstomos į šienaujamas pievas ir ganyklas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2003, iš viso kultūrinių ir natūraliųjų ganyklų, pievų buvo 972 925 ha, 2012 – 549 845 ha, 2022 – 582 973 hektarų. Pievų įrengimą, naudojimą, gerinimą ir priežiūrą tiria pievininkystė, pievų biologiją, ypač floristinę sudėtį – pievotyra.
šienaujama pieva
229