pievininkỹstė, mokslas, tiriantis pievų augalų ir jų bendrijų savybes, sandarą, ryšį su augavietėmis, kaitą, natūraliųjų pievų gerinimo, sėtinių pievų ir ganyklų įrengimo ir naudojimo metodus, žolių sėklininkystę. Pievininkystės teorinis pagrindas yra pievotyra.
Pievininkystės pradžia susijusi su C. von Linné (Švedija) ir A. Thaero (Vokietija) botanikos veikalais. Teorinius pagrindus kūrė ir ją plėtojo Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos ir kitų šalių mokslininkai.
Lietuvoje
Lietuvoje pievininkystės mokslas plėtojamas nuo 19 amžiaus. 1819 Vilniaus universitete pradėta dėstyti pievininkystės kursą. Pirmieji bandymai daryti 1909–14 Baisogalos bandymų stotyje. Nuo 1925 pievininkystės tyrimus Žemės ūkio akademijoje atliko pievininkystės pradininkas Lietuvoje J. Tonkūnas. 20 a. 4 dešimtmetyje tyrimus darė Žemės ūkio rūmai (P. Sklėrius) ir Radviliškio bandymų stotis (Julius Bausys). Juozas Klevaitis (Klivečka) Dotnuvoje pradėjo pašarinių žolių selekciją.
Po II pasaulinio karo pievas daugiausia tyrė ir tiria Žemdirbystės institutas ir Botanikos institutas, Lietuvos žemės ūkio akademija (nuo 2019 Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) ir Vandens ūkio institutas. 1958–90 Žemdirbystės institute kasmet daryta po 150–250 bandymų, dirbo 30–45 (2009 – 8) mokslininkai. Pievininkystės bandymai daryti ir daromi bandymų stotyse: Dotnuvos (1924–56, 1956 perduota Žemdirbystės institutui), Joniškėlio ir Rumokų (1927), Samališkės (1935, nuo 2010 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filialas), Radviliškio (1936–2000), Elmininkų (1941–2017), Dūkšto (1960–2002), Kaltinėnų (1960–2011), Žemdirbystės ir dirvožemio institute (1952–56) ir Žemdirbystės instituto Vokės filiale (nuo 2010 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialas). Ištirtos kai kurios žolynų ugdymo, tręšimo ir naudojimo problemos (Viktoras Bilevičius, L. Kadžiulis, J. Puodžiukynas, P. Vasinauskas). Pradėta plačiau tirti žolių sėklininkystė (A. Grigas, Aldona Kryževičienė, Jonas Šlepetys, V. A. Žemaitis), pašarinių žolių agrotechnika (L. Kadžiulis, S. Petrauskas), ganyklų tręšimas organinėmis trąšomis (Zenonas Zimkus), mineralinių trąšų deriniai pievoms (Janina Banikonienė, L. Kadžiulis, V. Vasiliauskienė).
Nuo 20 a. 7 dešimtmečio pradėti žolynų laistymo (P. Aksomaitis, P. Balzarevičius, Jonas Gražys), intensyvaus žolių auginimo tyrimai (A. Petkevičius, Kazimieras Rimkus). Išvesta vertingų pašarinių žolių veislių, tinkamų auginti Lietuvoje (H. Černiauskas, J. Pivoriūnas, J. Židonytė).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje sukurta daugiamečių pašarinių žolių veislių; botanikai ištyrė ir aprašė pievų augaliją, sunormino žolių rūšių vardyną, patikslino pievų taksonomiją, stebi natūraliąsias ir sėtines pievas. Pievų augaliją ir žmogaus veiklos poveikį jai tyrė K. Ėringis, V. Gipiškis, N. Lapinskienė, R. Pakalnis, A. Petkevičius, K. Rimkus, Jūratė Sendžikaitė, A. Stancevičius, J. Tonkūnas ir kiti.
L. Kadžiulis Daugiamečių žolių auginimas pašarui Vilnius 1972; A. Petkevičius, K. Rimkus Pievininkystė Vilnius 1972; A. Grigas Daugiamečių žolių sėklininkystė Vilnius 1976; J. Tonkūnas, L. Kadžiulis Pievos ir ganyklos Vilnius 1977; Lietuvos augalija: d. 1. Pievos Kaunas–Vilnius 1998; N. Daugėlienė Žolininkystė rūgščiuose dirvožemiuose Kaunas 2002; K. Rimkus Pievotyra Kaunas 2003.