pievótyra, mokslas, tiriantis pievų augaliją, jos kitimus; pievininkystės mokslo biologinės dalies teorijos pagrindas. Jos uždavinys – nustatyti žolių biologines, ekologines ir ūkines savybes, jų bendrijas, tarpusavio ryšius, pievų tipus. Pievotyros pagrindus imta kurti 18 a. Vakarų Europoje; pradininkai: C. von Linné (Švedija), A. Thaeras (Vokietija), D. Sinclairis (Didžioji Britanija). Rusijos pievotyrininkai V. Sukačiovas, L. Ramenskis, A. Šennikovas paskelbė darbų apie pašarinių žolių biologiją ir ekologiją, sukūrė natūraliųjų pievų ir ganyklų klasifikaciją. 20 a. šiuos darbus plėtojo I. Larinas, T. Rabotnovas, S. Smelovas.
Lietuvoje pievotyra atsirado 19 amžiuje. Darbų apie halofitines (druskingas) pievas 1926–40 paskelbė K. Regelis, Apaščios upės slėnio pievas aprašė J. Dagys. 20 a. antroje pusėje ištirta ir aprašyta Nemuno žemupio, Merkio, Nevėžio salpinės ir dauguma nesalpinių pievų, Baltijos ir Sūduvos aukštumų nesalpinės, Šventosios baseino ir Virvyčios salpinės pievos (A. Bagdonaitė‑Tučienė, J. Balevičienė, K. Brundza, B. Kizienė, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė). Pievų augaliją ir žmogaus veiklos poveikį tyrė K. Ėringis, V. Gipiškis, N. Lapinskienė, R. Pakalnis, A. Petkevičius, K. Rimkus, J. Sendžikaitė, A. Stancevičius, J. Tonkūnas ir kiti.
K. Rimkus Pievotyra Kaunas 2003.
2221