įvairiaspalviai neorganiniai pigmentai
pigmeñtai (lot. pigmentum – dažai), smulkiadispersės kietos spalvotos neorganinės ir organinės medžiagos, naudojamos suteikti spalvą įvairioms medžiagoms. Pigmentus prie dažomos medžiagos fiksuoja rišikliai. Optimalus dalelių dydis 0,2–1,0 μm. Netirpsta vandenyje ir dispersinėje terpėje. Būna gamtiniai, dirbtiniai ir sintetiniai. Pagal cheminę prigimtį skirstomi į neorganinius ir organinius, pagal spalvą – į chromatinius (spalvotuosius) ir achromatinius (baltos, juodos, pilkos spalvos), pagal savybes – į chemiškai inertiškus, antikorozinius, šviestukinius (liuminoforinius), termoindikatorinius ir kitus. Neorganiniai pigmentai yra metalų oksidai, sulfidai, chromatai, titanatai, kai kurios dvigubosios druskos, kompleksiniai junginiai, kai kurių metalų (pvz., aliuminio, vario) ir lydinių (pvz., bronzos, žalvario) milteliai, suodžiai.
Pigmentų spalvą lemia molekulę sudarantys jonai, jų išsidėstymas, junginio kristalinė atmaina. Natūralieji neorganiniai pigmentai gaminami iš kreidos, malachito, lazurito ir kitų mineralų juos smulkinant ir trinant, o metalų pigmentų milteliai dažniausiai išpurškiami į liepsną ir ataušinami. Kad nesioksiduotų jie gamybos metu dar vilgomi stearino, oleino rūgščių arba parafino ir aliejų mišiniu. Naudojami elektrai laidžioms, korozijai, šilumai ir dilimui atsparioms dangoms sudaryti. Viduramžių dailėje ir architektūroje buvo naudojama apie 30 natūralių, dirbtinių (pvz., medžio anglys, degtoji umbra) ir sintetinių (pvz., masikotas PbO) pigmentų, o aukso ir sidabro milteliais buvo įprasta puošti rankraščius, knygų miniatiūras ir inicialus.
Nuo 18 a. sintetinius pigmentus (pvz., cinko geltonąjį ZnCrO4) pradėta gaminti pramoniniu būdu. Šie pigmentai nusodinami iš tirpalų, gaunami termiškai skaidant mineralines medžiagas arba kondensuojant iš dujinės fazės. 20 a. pabaigoje pagaminta daug naujų šviesai ir atmosferos poveikiui atsparių sintetinių neorganinių pigmentų, kurie naudojami cementui, betonui, kalkėms ir kitoms statybinėms medžiagoms dažyti (pvz., kobalto, chromo ir aliuminio oksidų junginiai CoAl2O4, CoCrO4 ir kiti). Svarbesnieji neorganiniai pigmentai pateikti lentelėje.
gamtinis (kairėje) ir dirbtinis mėlynasis ultramarinas
Organiniai pigmentai yra spalvotos įvairios cheminės sudėties organinės medžiagos, ant inertiškų nešiklių nusodinti organiniai dažikliai, rečiau metalų organiniai kompleksiniai junginiai. Augalinės ir gyvūninės kilmės pigmentai – ant kreidos, gipso, feldšpato ir kitų inertiškų baltų ar bespalvių medžiagų nusodinti dažikliai, gauti ekstrahuojant įvairių augalų lapus, žiedus, uogas, sėklas – naudoti dailėje ir architektūroje nuo seniausių laikų iki 19 a. vidurio. Vienas seniausiai žinomų organinių pigmentų – indigas.
drakono kraujas
Senojoje molbertinėje tapyboje, dekoruojant skulptūras, tekstilės gaminius ir kita t. p. buvo naudojamas raudonos spalvos kraplakas (iš dažinės raudės – Rubia tinctorum, šaknų), karminas, purpuras, drakono kraujas, raudonas ir mėlynas orselis (iš kerpių Rocella fuciformis), ruda sepija, geltoni šafrano, Indijos geltonojo (iš karvės šlapimo), gumiguto pigmentai. Sintetiniai organiniai pigmentai pradėti gaminti 19 a. pabaigoje. Kaip organiniai pigmentai dažniausiai naudojami azojunginiai (geltoni, oranžiniai, raudoni), antarchinoniniai (geltoni, mėlyni, raudoni), benzimidazolo (geltoni, oranžiniai, raudoni), ftalocianininiai (žali, mėlyni) dariniai. Pagal tarptautinį C.I. (angl. Colour Index) katalogą kiekvienas organinis pigmentas turi numerį, pvz., C.I. PY 1 (pigmentas geltonas 1).
Iki 19 a. vidurio iš pigmentų pagaminti dažai buvo naudojami buities daiktams puošti, t. p. dailėje ir architektūroje. Vėliau lakams ir dažams, spaustuviniams dažams gaminti, jais dažoma plastikai, guma, popierius, natūralus ir sintetinis pluoštas, dirbtinė oda, marginami audiniai (organiniais pigmentais).
1