Pjus IX (lot. Pius IX), tikr. Giovanni Maria Mastai-Ferretti 1792 05 13Senigallia (Marchės sritis) 1878 02 07Roma (palaidotas Šv. Lauryno bazilikoje Romoje), popiežius (1846). Palaimintasis (2000).
Biografijos faktai
Pijus IX buvo paskutinis popiežius, kuris šalia dvasinės valdžios vykdė ir Popiežiaus srities vadovo funkcijas. Nuo 1814 studijavo teologiją Romoje, 1819 įšventintas kunigu. 1827 Spoleto arkivyskupas, 1832 Imolos vyskupas; 1840 kardinolas. Reikalavo Popiežiaus srities valdymo reformos.
Pontifikatas
Išrinktas popiežiumi atmetė idėją Popiežiaus srities valdymą pakeisti moderniu konstituciniu valdymo modeliu, priešinosi Italijos vienijimosi judėjimui. Popiežiaus srities ekonominiai sunkumai ir Pijaus IX politinės klaidos atvedė Popiežiaus sritį prie krizės ir revoliucijos. 1849 02 Romoje buvo paskelbta Respublika, Pijus IX su kardinolais pabėgo į Gaetą. Remiamas prancūzų kariuomenės 1849 07 grįžo į Romą, atkūrė Popiežiaus sritį, 1861 ji vėl nustojo egzistavusi: Italijos parlamentas paskelbė Romą Italijos karalystės sostine. Žlugus politinei bažnytinės valstybės galybei, Pijus IX rūpinosi Bažnyčios vidaus politika.
Pijus IX
Pijaus IX pastangomis buvo atkurta bažnytinė hierarchija Anglijoje (1850), Nyderlanduose (1853), sudaryti konkordatai ir sutartys su Rusija (1847), Ispanija (1851), Austrija (1857), Portugalija (1857) ir kitomis valstybėmis. Kaip Bažnyčiai gresiančias epochos klaidas pasmerkė liberalizmą, panteizmą, racionalizmą, natūralizmą, socializmą, indiferentizmą, komunizmą, frankomasoniją, demokratiją (enciklika Quanta cura ir jos priedas Syllabus 1864). Patobulino kunigų ugdymą, skatino vienuolijų kūrimąsi. Platino Eucharistijos kultą, 1854 paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogmą (bulė Ineffabilis Deus), 1856 – Švč. Jėzaus Širdies visuotinę šventę Bažnyčioje. Buvo socialinės katalikybės pradininkas, skatino pasauliečius siekti, kad katalikybės socialinės idėjos būtų įgyvendintos praktiniame gyvenime.
Sušaukė Vatikano I susirinkimą (1869–70). Jame 1870 buvo paskelbta popiežiaus viršenybės ir popiežiaus neklaidingumo tikėjimo ir doros klausimais dogma (konstitucija Pastor aeternus) bei dogmatinė konstitucija Dei filius, kurioje kalbama apie galimybę pažinti Dievą ne tik tikėjimu, bet ir protu.
Pijus IX nepripažino naujai susikūrusios Italijos valstybės ir pasiskelbė esąs Vatikano kalinys. Italijos valdžios Garantijų įstatymas (1871) skelbė popiežių Vatikano miesto suverenu, skyrė jam atlyginimą, suteikė ekstrateritorialumo statusą kai kuriems popiežiaus rūmams (Vatikanui, Lateranui ir vasaros rezidencijai Castel Gandolfo), bet Pijus IX jį atmetė. 1874 bule Non expedit uždraudė Italijos katalikams dalyvauti demokratiniuose politiniuose rinkimuose. Pagerino Romos žydų gyvenimo sąlygas: išplėtė ir atvėrė getą, teikė karitatyvinę paramą.
Ryšiai su Lietuva
1848 V. K. Žilinskį paskyrė Vilniaus, 1849 M. Valančių – Žemaičių vyskupu. Po 1863–64 Lenkijos ir Lietuvos sukilimo prasidėjus Rusijos valdžios represijoms prieš Katalikų Bažnyčią, 1864 ir 1866 Pijus IX pareiškė protestą Rusijos vyriausybei. 1867 išleido encikliką Levate, kurioje pateikė daug svarbių dokumentų apie bažnyčių, vienuolynų uždarymus, religinės praktikos draudimus ir kitus suvaržymus Rusijos imperijoje ir Lenkijos karalystėje. Rusija į tai atsakė konkordato atšaukimu; Rusijos ir Apaštalų Sosto santykiai dar labiau paaštrėjo po 1877 Pijaus IX paskelbto memorandumo apie Rusijoje katalikams daromas neteisybes.
908