Pjus VII (lot. Pius VII), tikr. Barnaba Niccolò Maria Luigi Chiaramonti 1742 08 14Cesena 1823 08 20Roma, popiežius (1800). Dievo tarnas (2007).
Biografijos faktai
Benediktinas (1758; vienuolinis vardas Grigalius). 1765 įšventintas kunigu. 1766–75 teologijos profesorius Parmoje, 1775–82 – Romoje. Tivoli vyskupas (1782), Imolos vyskupas (1785). 1786 kardinolas.
Pontifikatas
Išrinktas popiežiumi politikos klausimus siekė reguliuoti diplomatiniu būdu. 1801 sudarė su Prancūzijos konsulu Napoleonu I konkordatą, kuriuo po Prancūzijoje įvykusio valstybinio perversmo (1799 11 09–10) buvo nustatyti Bažnyčios ir valstybės santykiai: katalikybei suteiktas piliečių daugumos religijos statusas, įteisintas Bažnyčios žemės valdų nusavinimas. Tikėdamasis pakeisti kai kurias konkordato sąlygas Pijus VII 1804 dalyvavo imperatoriaus Napoleono I vainikavimo iškilmėse. Netrukus tarp jų kilo nesantaika: 1806 Napoleonas I paskelbė Pijų VII savo pavaldiniu, 1808 užėmė Romą, aneksavo Popiežiaus sritį. Pijus VII ekskomunikavo Napoleoną I, šis įkalino popiežių (kalėjo Grenoblyje, Savonoje ir Fontainebleau). 1814 Napoleonui I netekus sosto Pijus VII išlaisvintas. Nuo 1815 suteikė politinį prieglobstį Bonapartų šeimai. Vienos kongreso (1814–15) nutarimu 1815 atkurta Popiežiaus sritis.
Pijus VII (mozaika, Šv. Pauliaus bazilika už sienų Romoje)
Pijus VII įsteigė naujų vyskupijų ir bažnytinių metropolijų Šiaurės Amerikoje, 1818 – Varšuvos metropoliją, pasirašė konkordatus su Bavarija (1817), Rusija ir Prūsija (1821) ir kita. 1814 atkūrė jėzuitų ordiną, rėmė jų misijas Rytuose. 1821 pasmerkė masonus, Biblijos draugijas, įvedė susikaupimo dienas dvasininkams, plėtė mariologinį pamaldumą.
Romoje įkūrė vokiečių, anglų ir škotų kolegijas, papildė Vatikano biblioteką, rėmė menus.
Per Pijaus VII pontifikatą sustiprėjo popiežiaus autoritetas.
908