pikarèskinis romãnas (isp. picaresco – šelmiškas), šemių romãnas, avantiūrinio romano žanras. Pikareskinio romano pirmtakais Europos literatūros tradicijoje laikomi Petronijaus romanas Satyrikonas, Apulėjaus Aukso asilas, G. Chauriso ir G. Boccaccio kūriniai. Susiformavo Ispanijoje 16 a. (Lasariljas Tormesietis), vėliau paplito kitose šalyse. Pagrindinis veikėjas – sukčius, avantiūristas, dažniausiai iš žemųjų visuomenės sluoksnių arba iš nusigyvenusių bajorų, aplinkybių verčiamas tarnauti įvairiems ponams. Pikareskinio romano herojui būdinga ironiškas požiūris į aplinkinius, nuolatinis jų ydų demaskavimas, tarsi pateisinantis jo paties amoralumą, bejėgiškumas prieš nepastovų, žiaurų ir nelogišką likimą. Būdinga nesudėtinga kompozicija, chronologiškas pagrindinio herojaus gyvenimo pasakojimas, kartais intarpinės novelės. Žymiausi pikareskinio romano kūrėjai ispanų literatūroje – M. Alemánas, F. G. de Quevedo y Villegasas, R. Sánchez Ferlosio, V. de Espinelis, anglų – T. Nashas, D. Defoe, H. Fieldingas, T. G. Smollettas, vokiečių – J. M. Moscheroschas, H. J. Chr. von Grimmelshausenas, prancūzų – Ch. Sorelis, P. Scarronas, A. R. Lesage’as, Jungtinių Amerikos Valstijų – M. Twainas, čekų – J. Hašekas.
2271