piktžodžiãvimas, religijose – bet kokia kalba ar gestas, reiškiantis Dievo paniekinimą arba jo garbės pažeminimą, nusikaltimas Dievui.
Senajame Testamente piktžodžiavimu buvo laikoma pašaipi kalba ar pažiūros į Izraelio Dievą (2 Kar 19, 4; Tob 1, 18; 2 Mak 8, 4; 10, 34), pagoniškų tautų siekimas sunaikinti Izraelį (Ez 35, 12–13), Dievo vardo (Jahvė) ištarimas. Už tai grėsė mirties bausmė ne tik žydų bendrijos nariams, bet ir pagonims; piktžodžiautojas turėjo būti užmėtytas akmenimis (Kun 24, 16; 2 Kar 19, 7; 2 Mak 9, 28). Piktžodžiavimo nuodėmė buvo priskiriama pačiam Jėzui Kristui, kuris savo mesijo galia atleidžia nuodėmes ir gydo ligonius (Mt 9, 2–3; Mk 2, 7; Lk 5, 21; Jn 10, 36–37), o krikščionys piktžodžiavimu laiko Jėzaus Kristaus mesijiškumo neigimą, neteisingą apkaltinimą ir minios išjuokimą (Mk 15, 29; Lk 22, 65). Naujajame Testamente piktžodžiavimu laikoma tiesioginis ar netiesioginis elgesys ir žodžiai, kurie žeidžia Dievo garbę ir jo begalinį šventumą, tinkamos pagarbos Dievui trūkumas. Piktžodžiavimas gali būti nukreiptas prieš patį Dievą (Apd 6, 11; Apr 13, 6; 16, 11–21), prieš jo šventą vardą (Rm 2, 24; 1 Tim 6, 1), prieš Dievo Žodį (Tit 2, 5), prieš dangiškąsias būtybes (2 Pt 2, 10–12). Krikščioniškoje tradicijoje piktžodžiavimas laikomas sunkia nuodėme (ypač didele, kai piktžodžiaujama Šventajai Dvasiai; Mk 3, 28–29; Mt 12, 31). Antrasis Dievo Įsakymas įsako gerbti Viešpaties vardą: Nenaudosi piktam Viešpaties, tavo Dievo, vardo (Iš 20, 7; Įst 5, 11). Katalikų bažnyčios katekizme teigiama, kad piktžodžiauti reiškia – viduje arba išorėje – tarti neapykantos Dievui žodžius, Jam priekaištauti, mesti Jam iššūkį, blogai apie Jį kalbėti, nepagarbiai apie Jį atsiliepti, piktnaudžiauti Dievo vardu. Piktžodžiavimu gali būti laikoma Dievo vardu duodami ir nevykdomi pažadai, Viešpaties valia prisidengiant daromi nusikaltimai, žmonių kankinimas ir žudymas. Piktžodžiavimu nelaikomas netinkamas Dievo vardo minėjimas emocijų protrūkyje, kai žmogus spontaniškai iš įpročio pamini Dievo ir šventųjų vardus.
Islamo tradicijoje piktžodžiavimu laikoma nepagarbus Dievo vardo minėjimas, nepagarbus elgesys su religiniais dalykais ar asmenimis; jis baudžiamas griežtomis bausmėmis. Kai kurių šalių (ypač besivadovaujančių šariato teise) teisinėje sistemoje už piktžodžiavima ir nepagarbų elgesį su religiniais dalykais numatytos bausmės (pvz., 1989 Irano ajatola R. Chomeini pasmerkė už akių myriop rašytoją S. Rushdie už romaną Šėtoniškos eilės).
Piktžodžiavimu t. p. laikoma laisvamanybė, ateizmas.
467