pktžolės, nekultivuojamos dirbamų žemių ir bergždynų žolės. Pasaulyje jų yra apie 30 000 (Lietuvoje apie 420) rūšių.
Tai daugiausia augalai autotrofai (turi žalius lapus ir šaknis). Mažiau paplitusios pusiau parazitinės (turi žalius lapus, vietoj šaknų – siurbtukus; pvz., didysis ir mažasis barškutis) ir parazitinės piktžolės (nei žalių lapų, nei šaknų neturi; pvz., lininis ir dobilinis brantas); būna šakninės (įsisiurbia į kultūrinių augalų šaknis) ir stiebinės (įsisiurbia į stiebus).
Augavietės
Dirbamų žemių (pasėlių, pūdymų, sėtinių pievų ir kultūrinių ganyklų) piktžolės vadinamos segetinėmis (Lietuvoje apie 270 rūšių). Bergždynų (kiemų, šiukšlynų, patvorių, pakelių, geležinkelio pylimų) piktžolės vadinamos ruderinėmis (Lietuvoje apie 150 rūšių). Mažiau piktžolių auga nedirbamose žemėse – natūraliose pievose ir miškuose.
Žala
Žemės ūkio naudmenose piktžolės nustelbia kultūrinius augalus, naudoja daug vandens ir maisto medžiagų, platina kultūrinių augalų ligų sukėlėjus ir kenkėjus, išskiria į aplinką kenksmingų medžiagų, blogina žemės ūkio produktų kokybę, kliudo atlikti žemės ūkio darbus.
Gyvenimo trukmė
Pagal gyvenimo trukmę piktžolės skirstomos į trumpaamžes ir daugiametes. Trumpaamžių piktžolių būna vienamečių ir dvimečių. Dažniausiai jos dauginasi sėklomis, kai kurios dar ir vegetatyviškai.
Daugiamečių piktžolių požeminiai organai gyvena 3 metus ir ilgiau. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai (šakniastiebiais, šaknų pumpurais ir atžalomis, palaipomis, stiebagumbiais, svogūnėliais). Jos būna sekliašaknės (vegetatyviniai organai išsidėstę ariamajame sluoksnyje ar dirvos paviršiuje; pvz., dirvinės mėtos, paprastieji varpučiai, šliaužiantieji vėdrynai) ir giliašaknės (vegetatyviniai organai išsidėstę poarmeniniuose dirvožemio sluoksniuose; pvz., ankstyvieji šalpusniai, dirvinės usnys, dirviniai vijokliai).
Kilmė
Vienos piktžolės yra vietinės kilmės (apofitai), kitos – ateivės (antropofitai). Ateivės piktžolės gali būti atsiradusios Lietuvoje dar prieš 1500 m. (archeofitai) arba naujaisiais amžiais (kenofitai). Vietinės kilmės piktžolės pasėliuose paplito dėl to, kad kai kurių piktžolių augaviečių dirvožemiai buvo panašūs į kultūrinių augalų dirvožemius arba kovoje dėl būvio jos gerai prisitaikė prie kultūrinių augalų: vienos piktžolės pagal morfologinius ir biologinius požymius labai supanašėjo su kultūriniais augalais, kitos išliko dėl skirtingo nuo kultūrinių augalų vystymosi ciklo ir aukščio.
Aukštis
Piktžolių aukštis labai įvairus. Aukščiausios yra I aukšto piktžolės (tuščiosios avižos, dirvinės pienės, dirvinės smilguolės). Kultūrinius augalus jos dažniausiai praauga, sėklas subrandina ir išbarsto prieš tų augalų derliaus nuėmimą.
II aukšto piktžolės (ruginės dirsės, bekvapiai šunramuniai, siauralapiai vikiai) su kultūriniais augalais būna lygios, kartu subręsta jų sėklos, todėl piktžolių sėklos užteršia kultūrinių augalų sėklas.
III aukšto piktžolės (dirvinės aklės, dirvinės neužmirštuolės, trikertės žvaginės) užauga maždaug iki pusės kultūrinių augalų stiebo, sėklas subrandina anksčiau už kultūrinius augalus ir išbarsto dirvos paviršiuje.
Žemiausios yra IV aukšto piktžolės (plačialapiai gysločiai, pelkiniai pūkeliai, mažosios strugenos, rupūžiniai vikšriai); jos nedaug tepakyla nuo žemės, žydi ir sėklas brandina arba pavasarį (mažosios strugenos), arba po javapjūtės ražienose (rupūžiniai vikšriai).
Biologinės savybės
Piktžolės plinta ir išsilaiko žemės ūkio naudmenose dėl savitų biologinių savybių: labai didelio derlumo, gebėjimo išplatinti sėklas įvairių gamtinių veiksnių (vėjo, vandens, gyvūnų) pagalba ir prisitaikyti prie nepalankių gyvenimo sąlygų (maisto medžiagų, drėgmės ir šviesos trūkumo, žemos temperatūros), dėl sėklų atsparumo karboksirūgštims ir šarmams (lieka daigios ir patekusios į mėšlą, silosą ar gyvūnų virškinamąjį traktą), nevienodo biologinio ramybės periodo (dėl to dygsta netolygiai) ir ilgai išlaikomo daigumo (dygsta praėjus dešimtims metų).
Naikinimo priemonės
Piktžolių naikinimo priemonių sistema sudaryta remiantis biologine ir agronomine jų klasifikacija. Biologinė piktžolių klasifikacija sudaryta pagal piktžolių gyvenimo trukmę, vegetatyvinio dauginimosi ir mitybos būdą, agronominė – pagal jų aukštį, pradų plitimo būdą ir išsidėstymą dirvoje. Naikinimo sistemą sudaro apsaugos nuo piktžolių, jų stelbimo ir naikinimo priemonės.
Apsaugos priemonėmis (atliekamas augalų karantinas, valoma sėkla, tinkamai laikomas mėšlas, šienaujami nedirbami plotai, pelai išvežami iš laukų per javapjūtę) neleidžiama piktžolių pradams patekti į dirvą.
Stelbimo priemonės (diegiamos sėjomainos, sausinami ir kalkinami dirvožemiai, anksti sėjama, laikomasi optimalaus pasėlių tankumo) daro nepalankesnes jų augimo sąlygas.
Naikinimo priemonės (jomis naikinamos pačios piktžolės arba jų pradai dirvoje) būna: mechaninės (šienaujama, ravima), agrotechninės (skutamos ražienos, akėjami pasėliai, taikomas sluoksninis arimas ir kiti žemės dirbimo būdai), biologinės (piktžolės apkrečiamos ligų pradais ir kenkėjais), fizinės (piktžolės nudeginamos, naudojamas aukšto dažnio elektromagnetinis laukas) ir cheminės (herbicidai).
Piktžoles ir jų naikinimo priemones tiria herbologija.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmąją knygą apie piktžoles parašė K. Vaisgamtis (K. Skabeika) Piktžolės ir jų naikinimas (1913). Piktžolės tiriamos Gamtos tyrimų centro Botanikos institute, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute.
229