Pikùlas, prūsų požemio, tamsos dievas. Elbingo žodynėlyje žodis Pyculs aiškinamas kaip pragaras. Sūduvių knygelėje (apie 1520–30) Pikulas vadinamas pragaro ir tamsos dievu (Peckols), o jo pavaldiniai – Pokulais (Peckolli). Sakoma, per šventę, vadinamą Pergrubrijaus (Pargrubrij) aukojimu, viršaitis prašo dievo Perkūno, kad nublokštų dievą Pikulą ir suteiktų ankstyvo lietaus. 1530 Prūsijos Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarime Pikulas (Pecols) lyginamas su Plutonu. Prūsų katekizmuose (3 katekizmai sembų šnektomis, pirmieji 2 – 1545, trečias – 1561) žodis pikulas (pickūls) vartojamas velniui pavadinti. J. Bretkūnas Prūsų krašto kronikoje (Chronicon des Landes Preussen 1588) teigia, kad Pikulas (Pikols) yra požemio ir tamsos dievas, o jo valdiniai Pikuliūnai (Pickollinui). Apibūdina šį dievą kaip seną išblyškusį žilą vyrą su barzda, sako, kad jis kenkia ir žudo, todėl jam buvę aukojamos negyvų žmonių, arklių ir karvių galvos, o per jo šventes puode verdami taukai.
Pikulas (medis, 2018, tautodailininkas Algirdas Vaištaras, Išlestakiai, Jurbarko rj.)
Prūsų dievų sąrašuose (16–17 a.) Pikulas minimas po Perkūno. M. Pretorijus Pikulą (Pikullis) vadina pykčio ir nelaimės dievu, sako, kad žmonės jo biją labiau nei Perkūno. Chr. Hartknochas teigia, kad Pikulo (Picolli) vardu gąsdinami vaikai. Kaip pykčio dievas Pikulas paminėtas ir 18 a. šaltiniuose (J. Brodovskio, G. Ostermejerio, P. Ruigio). Dievavardis Pikulas (prūsų kalba Pikuls) kildintinas iš pykti, piktas; N. Vėliaus teigimu, siejimai su slavizmu pekla, t. y. pragaras, nepagrįsti. Vėlesniuose šaltiniuose Pikulo įvaizdį stipriai paveikė krikščioniškieji velnio ir pragaro vaizdiniai, tai atsispindi 19 a.–20 a. pirmos pusės mitų tyrinėjimuose.
K. Hennenbergeris veikale Didesnių Prūsijos krašto žemėlapių paaiškinimas (Erclerung der Preussischen grössern Landtaffel oder Mappen 1595) Pikulą (Pickollos) painioja su Patulu (Potollos), laiko juos vienu dievu. Vėlesniuose šaltiniuose vietoj Patulo dažniausiai minimas Pikulas, manoma, kad tai to paties dievo 2 vardai, arba Patulas (prūsų kalba pa / po – po + tula – žemė, t. y. požeminis) galėjo būti vienas Pikulo epitetų, t. p. dažniausiai painiojami vardai Patulas, Poklius, Pikulas. Vienos tyrinėtojų nuomonės, ar buvo garbinamas vienas požemio dievas skirtingais vardais, ar skirtingi dievai panašiais vardais ir artimomis funkcijomis, nėra.